Memuarai

Memuarai (pranc. mémoires < lot. memoria 'atmintis') – atsiminimais grįsto literatūros žanro kūrinys, kuriame remiamasi asmenine patirtimi ar stebėjimais. Memuarai artimi dienoraščiui ir autobiografijai, tačiau juose, kitaip nei dienoraštyje, įvykiai papasakojami po kurio laiko ir, priešingai nei autobiografijose, kalbama ne tik apie save. Memuarų rašytojai paprastai būna istoriškai reikšmingų nutikimų liudininkai, norintys juos atpasakoti arba interpretuoti tikroviškai. Dažnai memuarų autoriai nepateikia daug informacijos apie save. Memuarai paprastai sukasi apie vieną atskirą įvykį, o nuo įvykių liudininkų metraščių skiriasi tuo, kad juose vyrauja asmeniniai vertinimai. Dažniausiai memuarai rašomi pirmuoju asmeniu.

Hercogo A. de Sen Simono (1675–1755) memuarų rankraštis

Istorija

Iš Europos antikos laikų žinomi tik du memuarų autoriai – Ksenofontas, V–IV a. pr. m. e. parašęs „Atsiminimus apie Sokratą“, ir Cezaris, 52–51 m. pr. m. e. parašęs „Galų karo užrašus“ („Commentarii de bello Gallico“, lietuviškai išleista 1998 m.). Viduramžiais reikšmingų memuarų parašė Ž. Fruasaras, juose daug istorinių žinių apie Šimtamečio karo (1337–1453) pirmąją pusę. Memuarai, kaip žanras, ypač išplėtoti XVI–XIX a. Prancūzijoje. Apie XVI a. Prancūzijos religinius karus galima daug sužinoti iš Teodoro Agripos d’Obinjė, Henriko IV žmonos Margaritos de Valua ir princo Liudviko de Kondė memuarų. Tiriant Anglijos revoliuciją, informatyvus prancūzų istoriko F. Gizo surinktas „Anglijos revoliucijos laikotarpio memuarų rinkinys“ („Collection des mémoires relatifs à la révolution d’Angleterre“, 33 tomai, 1833 m.). Žymus memuaristas – A. de Sen Simonas, vaizdingai aprašęs Liudviko XIV dvarą. Memuarų itin daug imta kurti XVIII a. pabaigoje per Prancūzijos revoliuciją (Ž. Nekeras, M. Ž. de La Fajetas, A. L. Ž. de Stal Holštein, H. de Mirabo, L. Demulen) ir Napoleono karus (rašė Napoleono I įsūnis E. de Bogarnė, Š. M. de Taleiranas -Perigoras ir kiti). XX a. vykę Pirmasis ir Antrasis pasauliniai karai memuaruose aprašyti daugelio įžymių valstybės veikėjų ir karvedžių: Š. de Golio, V. Čerčilio, B. L. Montgomerio, H. V. Guderiano, E. fon Manšteino, G. Žukovo. Memuaruose galima rasti į oficialiuosius dokumentus neįtraukiamų duomenų, nors reikėtų kritiškai vertinti memuarų autoriaus asmenybę bei jo vaidmenį aprašomuose įvykiuose.

Memuarai Lietuvoje

Lietuvoje memuarų užuomazgų randama M. Strijkovskio „Kronikoje“, kurioje kalbama apie senus Jeronimo Prahiškio užrašus, pasakojančius apie Lietuvą (stary komentarzyk o Litwie). J. Prahiškio užrašai tapo žinių apie Lietuvą šaltiniu ir E. S. Pikolominiui. Memuarų požymių galima rasti ir Vilniaus kanauninko, Lietuvos didžiojo kunigaikščio Aleksandro sekretoriaus Erazmo Cioleko (Vitelijaus) 1500–1503 m. rašytuose užrašuose, Boguslavo Radvilos (1620–1669) „Autobiografijoje“. Daug memuarų įtraukta į Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės bajorų giminių rankraščių rinkinius. Memuarai išplito Renesanso ir baroko laikotarpiais. Svarbūs Naugarduko žemės teismo teisėjo T. Jevlašauskio (1546–1616) memuarai, kuriuos gyvenimo pabaigoje jis parašė senąja baltarusių kalba. Juose kalbama apie asmeninio gyvenimo įvykius, Lietuvos didžiojo kunigaikščio Žygimanto Augusto valdymo pabaigą ir vėlesnius įvykius bei aplinkybes. Jurgis Radvila lotyniškai sukūrė „Užrašus apie Lietuvą“ (l899 m. lenkiškai išleisti pavadinimu „Kardinolo hercogo kunigaikščio Radvilos 1556–1575 m. prisiminimai“). Istoriniai įvykiai įkvėpdavo rašyti memuarus; XVII a. pradžioje daug rašyta po Dmitrijaus Apsišaukėlio I ir Dmitrijaus Apsišaukėlio II žygių su Abiejų Tautų Respublikos kariuomene į Rusiją, taip pat memuaruose atspindėtas sąmyšio laikotarpis (1606–1610) Maskvoje (S. Maskevičiaus dienoraštis aprėpia 1594–1621 m. laikotarpį, išspausdintas 1961 m.). Svarbiausiu XVII a. LDK memuaristu laikomas didikas A. S. Radvila: jis parašė „Lenkijos istorijos įvykių dienoraštį 1632–1656“ („Memoriale rerum gestarum in Polonia 1632–1656“, 5-iais tomais išleistas 1968–1975 m.), kuris yra didelis dienoraščio būdu parašytas sistemingas žinių šaltinis apie įvairiausius 1632–1656 m. visuomeninio ir asmeninio gyvenimo faktus. Memuaro ypatybių esama S. Venslausko veikale „Nugalėtojas ir nugalėtasis Vincentas Korvinas Gosievskis“ (1691 m., turimas omenyje LDK lauko etmonas V. K. Gosievskis). Šiame kūrinyje S. Venslauskas pasakoja apie Rusijos kariuomenės įsiveržimą Lietuvon 1655 m., nemenkos LDK dalies okupaciją ir kariuomenės žiaurumus. K. P. Medekša „Atmintinų užrašų knygoje“ („Księga pamiętnicza“, išleista 1875 m.) aprašo 1654–1668 m. laikotarpį. Vokiečių kilmės Vilniaus gyventojas, buvęs Abiejų Tautų Respublikos valdovo Vladislovo Vazos dvaro gydytojas, tapęs didiku, M. Vorbekas-Letovas (1593–1668) paliko įdomius memuarus „Atminties lobynas“ („Skarbnica pamięci“, išleista 1968 m.; 1646–1660 m. jis jau rašė dienoraštį). „Atminties lobyne“ vyrauja politinės, karinės ir visuomeninės realijos: kalbama apie 1610 m. Vilniaus gaisrą bei įvykius, kai 1655 m. Rusijos kariuomenė artėjo prie Vilniaus, taip pat apie tarpkonfesinius santykius.

XIX a. pabaigoje memuarai labai išpopuliarėjo

Mikalojus Kristupas Radvila Našlaitėlis parašė populiariausius to meto kelionių memuarus, juose randama svarbių geografinių ir kitokių duomenų. Tikriausiai jo „Kelionė į Jeruzalę“ („Hierosolymitana peregrinatio“) pradžioje buvo parašyta kaip dienoraštis, o vėliau rankraštis perkurtas lotyniškai (pirmą kartą išspausdintas 1601 m., sulaukė daug pakartotinių leidimų, išverstas į lenkų, vokiečių, rusų kalbas). Kitų XVII a. keliautojų (S. Paco, T. S. Bilevičiaus) užrašai yra dienoraščio formos. Bajorai pradžioje irgi dažniausiai rašė dienoraščius: pavyzdžiui, K. Zaviša nuo 1693 m. rašė dienoraštį, o gyvenimo pabaigoje, remdamasis dienoraščio faktais ir juos papildydamas naujais vertinimais, parašė memuarus (išspausdinti 1862 m.). Šį metodą taikė S. Nezabitauskis (išspausdinta 1998 m.), J. L. Ozemblovskis (J. L. Oziębłowski), K. K. Butleris. Memuaruose vaizdingai atskleidžiamas XVII a. pabaigos – XVIII a. pradžios LDK bajorų gyvenimas Lietuvoje. Lietuvos Brastos kaštelionas M. Matuševičius memuaruose (išspausdinti 1876 m.) aprašo įvykius iki 1765 m., M. K. Oginskio prancūziškai parašyti memuarai aprėpia taip pat ir XIX a. pradžią (1788–1815 m., 4 tomai išleisti Paryžiuje 1826–1827 m.). LDK autorių memuarus labiau imta leisti XIX a., tačiau jie gana gerai žinomi ir ištirti.

Memuarai lietuvių kalba

Memuarų lietuvių kalba atsirado XX a. pradžioje. Juose pasakojama apie Spaudos draudimą, Pirmąjį pasaulinį karą, Lietuvos nepriklausomybės kovas (V. Pietario „Iš mano atsiminimų“, 1905 m.; L. Didžiulienės-Žmonos „Ką aš beatmenu“, 1926 m.; P. Rusecko surinkti ir paruošti atsiminimų rinkiniai „Knygnešys“, 2 tomai, 1926–1928 m., „Baudžiava“, 1936 m., „Savanorių žygiai“, 2 tomai, 1937 m., „Lietuva Didžiajame kare“, 1939 m.; L. Jakavičiaus „Atsiminimai iš lietuvių spaudos draudimo laikų“, 1939 m.). Savo atsiminimuose Lietuvos valstybingumą aptaria nepriklausomos Lietuvos politiniai veikėjai (J. Adomėnas, K. Bielinis, K. Grinius, M. Yčas, S. Kairys, M. Krupavičius, S. Raštikis, A. Smetona, K. Škirpa ir kiti). Apie Lietuvos valstybės aneksiją, pasipriešinimą, okupacijas memuaruose pasakoja Lietuvos partizanai, Vokietijos ir TSRS okupacijų aukos (J. Lukšos-Daumanto „Partizanai už geležinės uždangos“, 1950 m.; A. Ramanausko „Daugel krito sūnų…: Partizanų gretose“, parašyta 1952–1956 m., išspausdinta 1999 m.; S. Ylos „Žmonės ir žvėrys Dievų miške“, 1951 m; B. Sruogos „Dievų miškas“, 1945 m., išspausdinta 1957 m.; V. Gustainio „Be kaltės“, 1989 m.; A. Dambrausko „Viskas praeina“, 1991 m. ir kita). Po Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo išleista daug Sibiro tremtinių memuarų (D. Grinkevičiūtės „Lietuviai prie Laptevų jūros“, dalis išspausdinta 1988 m., visi 1997 m.; A. Garmutės „Ešelonai“, išleista rinktinėje „Amžino įšalo žemėje“, 1989 m., išspausdinti ir kolektyviniai atsiminimų rinkiniai – „Leiskit į tėvynę“, 1989 m., „Ešelonų broliai“, 1991 m., „Ešelonų sesės“, 1994 m. ir kita).

XXI a. pradžioje memuarų išleido menininkai, mokslininkai, TSRS valdžios nomenklatūra (A. Bieliausko atsiminimų ciklas „Abipus Rubikono. Paliudijimai“, 5 knygos, 1997–2002 m.; A. Savicko „Žalia tyla“, 2002 m.; E. Mieželaičio „Nereikalingas žmogus. Akcentai“, 2003 m.; L. Tapino „Prarasto laiko nebūna“, 2004 m; L. Šepečio „Neprarastoji karta“, 2005 m.; V. Astrausko „Įrėminti laike“, 2006 m.; R. Ozolo „Aušros raudoniai: Sugyvenimai, arba 1990–1992 metų dienoraščių puslapiai“, 2010 m. ir kita). XXI a. memuarai išpopuliarėjo, jie analizuojami literatūrologiniu, istoriniu, sociologiniu, psichologiniu atžvilgiais.