Antrasis pasaulinis karas

Antrasis pasaulinis karas – visuotinis karinis konfliktas tarp dviejų koalicijų: Ašies ir Sąjungininkų valstybių. Pagrindinės bei didžiausios valstybės, kurios priklausė Ašiai – Vokietija, Italija ir Japonija; Sąjungininkams – Jungtinė Karalystė, Sovietų Sąjunga, Jungtinės Amerikos Valstijos (JAV) ir Kinija; tačiau konflikte dalyvavo beveik visos pasaulio valstybės. Daugelis šalių mobilizavo visus savo išteklius siekdamos totalinio karo. Šis konfliktas taip pat charakterizuojamas didelio masto tankų ir aviacijos naudojimu, strateginiu miestų bombardavimu bei pirmu ir vieninteliu branduolinio ginklo panaudojimu. Antrasis pasaulinis karas buvo daugiausiai aukų pareikalavęs konfliktas istorijoje, nusinešęs apie 55 milijonų žmonių gyvybes, iš kurių daugiau nei pusė buvo civiliai. Milijonai žmonių žuvo dėl vykdytų genocidų, įskaitant Holokaustą, taip pat nuo masinių žudynių, bado ir ligų. Po Sąjungininkų pergalės Vokietija, Austrija, Japonija ir Korėja buvo okupuotos, o Vokietijos ir Japonijos lyderiai buvo teisiami už karo nusikaltimus.

Antrasis pasaulinis karas
Iš viršaus, kairės, pagal laikrodžio rodyklę: Vaizdas į Tauerio tiltą Londone, Mūšis dėl Britanijos (1940) Vokiečių Junkers Ju 87 pikiruojamasis bombonešis Rytų fronte (1943) Stalingrado centras po sovietų pergalės (1943) Perl Harboro ataka, Havajai (1941) Brandenburgo vartai po Berlyno mūšio (1945) Nagasakio atominis bombardavimas, Japonija (1945)
Data 1939 m. rugsėjo 1 d. – 1945 m. rugsėjo 2 d. Vieta Europa, Afrika, Azija, visi vandenynai Rezultatas Sąjungininkų pergalė
Konflikto šalys
Sąjungininkai  Jungtinė Karalystė  Sovietų Sąjunga  JAV  Kinijos Respublika	Ašies valstybės  Nacistinė Vokietija  Japonijos imperija  Italijos karalystė Bendradarbiavo  Sovietų Sąjunga
Vadovai ir kariniai vadai
Sąjungininkų lyderiai Neville Chamberlain Winston Churchill Franklin Roosevelt Josifas Stalinas Čiang Kai-ši	Ašies lyderiai Adolfas Hitleris Benito Mussolini Hirohito
Nuostoliai
Kariai: virš 14 000 000 Civiliai: virš 36 000 000 … daugiau informacijos	Kariai: virš 8 000 000 Civiliai: virš 4 000 000 … daugiau informacijos

Antrojo pasaulinio karo priežastis sudarė: neišspręstos įtampos po Pirmojo pasaulinio karo, fašizmo iškilimas Europoje ir militarizmo iškilimas Japonijoje. Svarbiausi įvykiai prieš karą: Japonijos įsiveržimas į Mandžiūriją 1931 metais, Ispanijos pilietinis karas, Antrasis Kinijos–Japonijos karas 1937 m. ir Vokietijos įvykdytas Anšliusas bei Sudetų krašto aneksija. Antrojo pasaulinio karo pradžia paprastai laikoma 1939 m. rugsėjo 1 diena, kai nacistinė Vokietija, vadovaujama Adolfo Hitlerio, įsiveržė į Lenkiją. Po šio įvykio Jungtinė Karalystė ir Prancūzija paskelbė karą Vokietijai. Lenkija ir Baltijos šalys buvo pasidalintos tarp Vokietijos ir Sovietų Sąjungos pagal Molotovo–Ribentropo paktą. 1940 m. Sovietų Sąjunga okupavo ir aneksavo Baltijos šalis bei dalį Suomijos ir Rumunijos. Po Prancūzijos kritimo 1940 m. birželį karas tęsėsi pirmiausia tarp Vokietijos ir Britų imperijos; prasidėjo kovos Balkanuose, Viduržemio jūros regione ir Artimuosiuose Rytuose. Vyko oro mūšis dėl Britanijos, taip pat jūrų mūšis už Atlantą. Karinių kampanijų bei sutarčių dėka Vokietija kontroliavo didelę dalį žemyninės Europos ir sudarė Ašies sąjungą su Italija, Japonija ir kitomis šalimis. 1941 m. birželį Vokietija įsiveržė į Sovietų Sąjungą, taip atidarydama Rytų frontą. Pradžioje Ašies šalys pasiekė didelių teritorinių pergalių.

1941 m. gruodį Japonija užpuolė JAV ir Didžiosios Britanijos teritorijas Azijoje ir Ramiajame vandenyne, įskaitant Perl Harborą Havajuose. Po šios atakos JAV stojo į karą prieš Japoniją ir Vokietiją. Japonija užkariavo didžiąją dalį Kinijos pakrantės ir Pietryčių Azijos, tačiau jos puolimas Ramiajame vandenyne buvo sustabdytas 1942 m. birželį Midvėjaus mūšyje. 1943 m. pradžioje Ašies valstybių pajėgos buvo nugalėtos Šiaurės Afrikoje ir Stalingrado mūšyje, Sovietų Sąjungoje. Tais pačiais metais, dėl eilės pralaimėjimų Rytų fronte, Sąjungininkų invazijos į Italiją bei Sąjungininkų puolimų Ramiajame vandenyne, Ašies pajėgos buvo priverstos trauktis visais frontais. 1944 m. Vakarų Sąjungininkės įsiveržė į Prancūziją Normandijoje, Sovietų Sąjunga atkovojo teritoriją, turėtą iki karo, o JAV paralyžiavo Japonijos laivyną ir užėmė pagrindines Ramiojo vandenyno salas. Karas Europoje baigėsi Vokietijos okupuotų teritorijų išlaisvinimu bei Vakarų Sąjungininkų ir Sovietų Sąjungos invazijomis į Vokietiją. Karo kulminacija – sostinės Berlyno kritimas ir besąlygiška Vokietijos kapituliacija 1945 m. gegužės 8 dieną. Rugpjūčio 6 ir 9 dienomis JAV numetė atomines bombas ant Hirošimos ir Nagasakio Japonijoje. Susidūrusi su neišvengiama Sąjungininkų invazija, tolesnių branduolinių bombardavimų perspektyva ir Sovietų Sąjungos karo paskelbimu bei įsiveržimu į Mandžiūriją, Japonija rugpjūčio 15 d. paskelbė besąlyginę kapituliaciją ir 1945 m. rugsėjo 2 d. pasirašė kapituliacijos dokumentą.

Antrasis pasaulinis karas pakeitė pasaulio politines, ekonomines ir socialines struktūras. Po karo Europa buvo suniokota, o didžiųjų Europos valstybių įtaka sumažėjo. Tai paskatino Afrikos ir Azijos dekolonizaciją. Daugelis šalių, kurių pramonė buvo nukentėjusi, ėmėsi ekonomikos atgaivinimo ir plėtros, o Vakarų Europa – didesnės tarpusavio integracijos. Tačiau karo pabaiga Baltijos šalims reiškė sovietų okupacijos bei naujų represijų pradžią, o didžiajai daliai Rytų Europos – Sovietų Sąjungos primestą komunistinę santvarką bei tapimą sovietų satelitinėmis valstybėmis. Karas taip pat paskatino naujos tarptautinių santykių sistemos įkūrimą, kuri tapo pamatu likusiam XX amžiaus laikotarpiui bei XXI amžiui. Jungtinių Tautų Organizacija buvo įkurta siekiant skatinti tarptautinį bendradarbiavimą ir užkirsti kelią būsimiems konfliktams, o nugalėjusios didžiosios valstybės – JAV, Sovietų Sąjunga, Jungtinė Karalystė, Prancūzija ir Kinija – tapo nuolatinėmis Jungtinių Tautų saugumo tarybos narėmis. Sovietų Sąjunga ir JAV tapo konkuruojančiomis supervalstybėmis, o tai privedė prie pusę amžiaus trukusio Šaltojo karo.

Priešistorė

Pirmojo pasaulinio karo pasekmės

Tautų Sąjungos asamblėja. Ženeva, Šveicarija, 1930 m.

Pirmasis pasaulinis karas radikaliai pakeitė politinį Europos žemėlapį. Centrinių valstybių sąjunga – įskaitant Austriją–Vengriją, Vokietiją, Bulgariją ir Osmanų imperiją – pralaimėjo. Tuo tarpu kare nugalėję Sąjungininkai, visų pirma Prancūzija, Belgija, Italija, Rumunija ir Graikija – įgijo teritorijų. 1917 m. bolševikai užgrobė valdžią Rusijoje, o tai lėmė Sovietų Sąjungos įkūrimą. Iširus Austrijos–Vengrijos, Osmanų ir Rusijos imperijoms, buvo įkurtos naujos nacionalinės valstybės.

Siekiant užkirsti kelią kitam dideliam karui, 1920 m. Paryžiaus taikos konferencijoje įkurta Tautų Sąjunga. Pagrindiniai organizacijos tikslai buvo užkirsti kelią kariniams konfliktams pasitelkiant kolektyvinį saugumą, taikant karinį nusiginklavimą, laivynų mažinimą bei sprendžiant tarptautinius ginčus taikiomis derybomis ir arbitražu.

Nepaisant stiprių pacifistinių nuotaikų po Pirmojo pasaulinio karo, keliose Europos valstybėse iškilo iredentistinis ir revanšistinis nacionalizmas. Šios nuotaikos buvo ypač ryškios Vokietijoje dėl didelių teritorinių, kolonijinių ir finansinių praradimų, kuriuos nustatė Versalio sutartis. Pagal sutartį Vokietija prarado apie 13 procentų savo teritorijos ir visas kolonijas, be to, Vokietijai buvo uždrausta aneksuoti kitas valstybes, įvestos reparacijos ir apribotas šalies kariuomenės dydis bei pajėgumas.

Vokietija ir Italija

Benito Mussolini (kairėje) ir Adolfas Hitleris (dešinėje), 1937 m.

1923 m. Europos politinis žemėlapis. Tais metais, įkvėptas Mussolini žygio į Romą, Hitleris nesėkmingai bandė surengti valstybės perversmą, vadinamą Alaus puču.

Vokietijos imperija buvo išformuota 1918–1919 m. Vokietijos revoliucijos metu, po kurios įvesta demokratinė valdžios santvarka, o šis laikotarpis bei valstybė vėliau buvo vadinta Veimaro Respublika. Tarpukariu vyko nesutarimai tarp naujosios respublikos šalininkų ir griežtų oponentų tiek politinėje dešinėje, tiek kairėje. Italija, kaip Antantės sąjungininkė, po karo pasiekė tam tikrų teritorinių laimėjimų; tačiau Italijos nacionalistai buvo pasipiktinę, kad Jungtinės Karalystės ir Prancūzijos duoti pažadai, kad Italija galės stoti į karą Antantės pusėje, nebuvo įgyvendinti ir į slaptą susitarimą nebuvo atsižvelgta taikos sutartyje. 1922–1925 m. laikotarpiu, Benito Mussolini vadovaujamas fašistų judėjimas palaipsniui užgrobė valdžią Italijoje. Šis judėjimas rėmėsi nacionalistine bei totalitarine ideologija, kuri panaikino atstovaujamąją demokratiją, slopino socialistines, kairiąsias ir liberalias jėgas bei vykdė agresyvią ekspansinę užsienio politiką, kuria siekė paversti Italiją pasauline galybe, žadant sukurti „Naująją Romos imperiją“.

Adolfas Hitleris po nesėkmingo bandymo nuversti Vokietijos vyriausybę 1923 metais galiausiai tapo Vokietijos kancleriu 1933 metais, kai jį paskyrė prezidentas Paul von Hindenburg ir Reichstagas. Po Hindenburg mirties 1934 m. Hitleris pasiskelbė Vokietijos fiureriu (vok. Führer) ir panaikino demokratiją. Jo partija palaikė radikalų, rasistiniu pagrindu pagrįstą požiūrį į pasaulio tvarką ir netrukus pradėjo masinę persiginklavimo kampaniją. Prancūzija, siekdama užsitikrinti sąjungą su Italija, sutiko Italijai leisti laisvai veikti Etiopijoje, kurios Italija siekė kaip kolonijos. Padėtis pablogėjo 1935 m. pradžioje, kai Saro baseino teritorija (vok. Saarbeckengebiet) buvo teisiškai suvienyta su Vokietija, o Hitleris atmetė Versalio sutartį, paspartino savo persiginklavimo programą ir įvedė šaukimą į kariuomenę.

Europos šalių sutartys

Jungtinė Karalystė, Prancūzija ir Italija 1935 m. balandžio mėnesį surengė Stresos konferenciją, sutardamos laikytis vieningos ir griežtos užsienio politikos Vokietijos atžvilgiu. Tačiau tą patį birželį Jungtinė Karalystė sudarė nepriklausomą jūrų susitarimą su Vokietija, sušvelnindama ankstesnius karinius ribojimus Vokietijai. Sovietų Sąjunga, susirūpinusi Vokietijos tikslais užimti didžiules Rytų Europos teritorijas, parengė savitarpio pagalbos sutartį su Prancūzija. Tačiau, siekiant sutartį aktyvuoti, karinė agresija turėjo būti patvirtinta komplikuoto Tautų Sąjungos biurokratinio proceso; dėl to, ši sutartis iš esmės buvo neveiksminga. JAV, susirūpinusios dėl įvykių Europoje ir Azijoje, tų pačių metų rugpjūtį priėmė pirmąjį Neutraliteto įstatymą.

Nepaisydamas Versalio ir Lokarno sutarčių, 1936 m. kovo mėnesį Hitleris militarizavo Reino kraštą, tačiau, dėl nuolaidžiavimo politikos, nesulaukė didelio Europos šalių pasipriešinimo. 1936 m. spalį Vokietija ir Italija sudarė Romos–Berlyno ašį. Po mėnesio Vokietija ir Japonija pasirašė Antikominterno paktą, prie kurio Italija prisijungė kitais metais.

Azija

Gomindano partija Kinijoje pradėjo suvienijimo kampaniją prieš regioninius karo vadus ir nominaliai suvienijo Kiniją XX amžiaus trečiojo dešimtmečio viduryje, tačiau netrukus įsitraukė į pilietinį karą prieš buvusius sąjungininkus – Kinijos komunistų partiją ir naujus regioninius karo vadus. Tuo laikotarpiu Japonijoje dominavo Kokkashugi ideologija ir įvairios jos doktrinos, apibūdinamos kaip radikalus nacionalizmas ir imperializmas. Vis labiau militaristinė Japonijos imperija ilgą laiką siekė įtakos Kinijoje, kaip pirmojo žingsnio link to, ką jos vyriausybė laikė šalies teise valdyti Aziją. 1931 metais Japonija surengė Mukdeno incidentą, kaip pretekstą įsiveržti į Mandžiūriją ir įkurti marionetinę Mandžuko valstybę.

Kinija kreipėsi į Tautų Sąjungą, prašydama sustabdyti Japonijos invaziją į Mandžiūriją. Tautą Sąjunga pasmerkė įsiveržimą, o po šio akto Japonija pasitraukė iš organizacijos. Kinija ir Japonija kovėsi mūšiuose, kol 1933 m. buvo pasirašytos Tanggu paliaubos. Po to Kinijos savanorių pajėgos tęsė pasipriešinimą Japonijos agresijai Mandžiūrijoje bei keliose Vidinės Mongolijos provincijose. 1936 m. Gomindano ir Kinijos komunistų partijos pajėgos susitarė dėl tarpusavio paliaubų, kad galėtų sudaryti vieningą frontą prieš Japoniją.

Įvykiai prieš karą

1939 m. Azijos–Okeanijos politinis žemėlapis.

Italijos invazija į Etiopiją (1935)

Antrasis Etiopijos–Italijos karas buvo trumpas kolonijinis karas, prasidėjęs 1935 m. spalį ir pasibaigęs 1936 m. gegužę. Italijos karalystės kariuomenė iš Italijos Somalio ir Eritrėjos teritorijų įsiveržė į Etiopijos imperiją (dar vadintą Abisinija). Karas baigėsi Etiopijos karine okupacija ir šalies prijungimu prie naujai sukurtos Italijos Rytų Afrikos kolonijos. Šis karas taip pat atskleidė Tautų Sąjungos, kaip organizacijos skirtos palaikyti taiką, silpnumą. Tiek Italija, tiek Etiopija buvo narės, tačiau Tautų Sąjunga nesėmė jokių reikšmingų veiksmų, kai Italija akivaizdžiai pažeidė Tautų Sąjungos statuto 10-ąjį straipsnį. Jungtinė Karalystė ir Prancūzija pritarė sankcijų Italijai įvedimui, tačiau sankcijos nebuvo iki galo įgyvendintos ir nesustabdė Italijos invazijos. Dėl šios priežasties vėliau Italija neprieštaravo Vokietijos tikslams užvaldyti Austriją.

Ispanijos pilietinis karas (1936–1939)

Kai Ispanijoje kilo pilietinis karas, Hitleris ir Mussolini suteikė karinę paramą nacionalistų (frankistų) sukilėliams, vadovaujamiems generolo Francisco Franco. Italija rėmė nacionalistus labiau nei naciai: Mussolini į Ispaniją pasiuntė daugiau nei 70 000 sausumos karių, 6000 aviacijos personalo ir 720 lėktuvų. Sovietų Sąjunga rėmė tuometinę Ispanijos respublikos vadovybę. Prieš nacionalistus taip pat kovojo daugiau nei 30 000 užsienio savanorių, žinomų kaip Tarptautinės brigados (isp. Brigadas Internacionales). Tiek Vokietija, tiek Sovietų Sąjunga pasinaudojo šiuo netiesioginiu karu kaip proga išbandyti savo pažangiausius ginklus ir taktiką kovos lauke. Nacionalistai laimėjo pilietinį karą 1939 m. balandžio mėnesį. Franco, tapęs diktatoriumi, Antrojo pasaulinio karo metu oficialiai išliko neutralus, tačiau realiai buvo linkęs palaikyti Ašies šalis. Reikšmingiausias jo bendradarbiavimas su Vokietija buvo savanorių siuntimas kovoti Rytų fronte.

Japonijos invazija į Kiniją (1937)

Sukursčiusi incidentą prie Marko Polo tilto, 1937 m. liepos mėnesį Japonija užėmė buvusią Kinijos imperijos sostinę Pekiną ir taip pradėjo invaziją į visą Kiniją. Sovietai paskubomis pasirašė nepuolimo paktą su Kinija ir pradėjo tiekti materialinę paramą, o tai faktiškai nutraukė ankstesnį Kinijos bendradarbiavimą su Vokietija. Nuo rugsėjo iki lapkričio japonai puolė Taijuaną ir kitas vietoves Šansi provincijoje. Generalisimas Čiang Kai-ši dislokavo savo geriausią armiją ginti Šanchajaus, tačiau po trijų mėnesių miestas krito. Japonai toliau stūmė Kinijos pajėgas, 1937 m. gruodžio mėnesį užimdami sostinę Nankiną. Užėmę sostinę, japonai įvykdė Nankino žudynes, per kurias nužudyta nuo dešimčių tūkstančių iki šimtų tūkstančių Kinijos civilių ir nuginkluotų kovotojų.

1938 m. kovo mėnesį Kinijos nacionalistų pajėgos iškovojo pirmąją didelę pergalę Šandongo provincijoje, tačiau gegužę japonai užėmė Siudžou miestą. 1938 m. birželį Kinijos pajėgos pristabdė japonų puolimą užtvindydamos Geltonąją upę; šis manevras suteikė kinams laiko pasiruošti gynybai Uhane, tačiau, nepaisant to, miestas buvo užimtas iki spalio mėnesio. Japonijos karinės pergalės nesužlugdė Kinijos pasipriešinimo, kaip to tikėjosi Japonija; vietoj to, Kinijos vadovybė persikėlė į šalies gilumą, į Čongčingą, ir tęsė karą.

Sovietų ir Japonijos pasienio konfliktai

Nuo 1935 m. vyko pavieniai pasienio susirėmimai tarp Japonijos pajėgų Mandžuke ir Sovietų Sąjungos bei Mongolijos. Tuo metu Japonijos kariuomenė laikėsi politinės doktrinos, pagal kurią Mandžiūrija ir Sibiras buvo laikomi Japonijos įtakos sferoje. Laikytis tokios politikos tapo nerealistiška, kai 1939 metais Japonija pralaimėjo mūšiuose prie Chalchyno, vis dar tebevyko Antrasis Kinijos–Japonijos karas, o sąjungininkė Vokietija tuo metu laikėsi neutraliteto su Sovietų Sąjunga. Todėl Japonija ir Sovietų Sąjunga 1941 metų balandžio mėnesį pasirašė nepuolimo sutartį. Tuomet Japonija priėmė karinio jūrų laivyno propaguotą ekspansinę doktriną, pagal kurią visas dėmesys buvo sutelktas į Pietryčių Aziją ir Ramiojo vandenyno salas, o tai galiausiai paskatino karą su JAV ir Vakarų Sąjungininkėmis.

Preliudija

Chamberlain, Daladier, Hitleris ir Mussolini prieš pasirašant Miuncheno susitarimą, 1938 m. rugsėjis.

Europoje Vokietija ir Italija darėsi vis agresyvesnės. 1938 m. kovo mėnesį Vokietija neteisėtai aneksavo Austriją. Nepaisant akivaizdaus Sen Žermeno ir Versalio sutarčių pažeidimo, tai taip pat nesukėlė didelio kitų Europos valstybių pasipriešinimo. Įkvėptas sėkmės, Hitleris pradėjo reikšti pretenzijas į Sudetų kraštą – Čekoslovakijos teritoriją, kurioje daugiausia gyveno etniniai vokiečiai. Jungtinė Karalystė ir Prancūzija vėl laikėsi Britanijos ministro pirmininko Neville Chamberlain palaikomos nuolaidžiavimo politikos ir, Miuncheno susitarimu, kuris buvo sudarytas prieš Čekoslovakijos vyriausybės valią, perleido šią teritoriją Vokietijai mainais už pažadą nereikšti jokių tolesnių teritorinių pretenzijų. Netrukus Vokietija ir Italija privertė Čekoslovakiją perleisti papildomą teritoriją Vengrijai, o Lenkija aneksavo Čekoslovakijos buvusio Cešyno Silezijos regiono dalį.

Sudetų krašto (Čekoslovakija) aneksija, įžygiuoja vokiečių daliniai, 1938 m. spalis.

Nors susitarimas patenkino visus Vokietijos reikalavimus, privačiai Hitleris buvo įniršęs, kad Britanijos įsikišimas neleido jam per vieną operaciją užgrobti visos Čekoslovakijos. Vėlesnėse kalbose Hitleris puolė „britų ir žydų karo kurstytojus“, o 1939 m. sausio mėnesį slapta įsakė smarkiai sustiprinti Vokietijos karinį jūrų laivyną, kad galėtų mesti iššūkį Britanijos laivyno dominavimui. 1939 m. kovo mėnesį Vokietija įsiveržė į visą Čekoslovakiją ir vėliau padalijo šalį į Bohemijos ir Moravijos protektoratą bei Vokietijai pavaldžią Slovakijos respubliką. Kovo 20 dieną Hitleris taip pat pateikė ultimatumą Lietuvai, priversdamas atiduoti Klaipėdos kraštą (buvusį Memelland).

Hitleris kėlė tolimesnius reikalavimus dėl Laisvojo Dancigo miesto. Sunerimusios, 1939 m. kovo mėnesį Jungtinė Karalystė ir Prancūzija garantavo paramą Lenkijos nepriklausomybei. Kai 1939 m. balandžio mėnesį Italija užkariavo Albaniją, tokios pačios garantijos buvo suteiktos Rumunijos bei Graikijos karalystėms. Netrukus po prancūzų ir britų įsipareigojimo Lenkijai Vokietija ir Italija sudarė savo sąjungą pagal Plieno paktą. Gegužės mėnesį Hitleris apkaltino Jungtinę Karalystę ir Lenkiją bandymu „apsupti“ Vokietiją ir denonsavo Anglijos–Vokietijos jūrų susitarimą bei Vokietijos ir Lenkijos nepuolimo sutartį.

Pasirašomas paktas tarp nacistinės Vokietijos ir Sovietų Sąjungos, 1939 rugpjūčio 23 d.

Rugpjūčio pabaigoje padėtis tapo krizine, nes Vokietijos kariuomenė toliau mobilizavosi prie Lenkijos sienos. Tuo metu taip pat vyko trišalės derybos dėl karinės sąjungos tarp Prancūzijos, Jungtinės Karalystės ir Sovietų Sąjungos, tačiau sutarimas nebuvo pasiektas. Rugpjūčio 23 d. Sovietų Sąjunga pasirašė nepuolimo sutartį su Vokietija – Molotovo-Ribentropo paktą. Šiame pakte buvo slaptas protokolas, kuriame buvo apibrėžtos Vokietijos ir Sovietų Sąjungos „įtakos sferos“.

Pagal slaptąjį protokolą Vokietija ir Sovietų Sąjunga susitarė pasidalinti Lenkiją ir kitas šalis; Latvija, Estija, Suomija ir Besarabija buvo priskirtos Sovietų Sąjungos sferai, o Lietuva priklausė Vokietijos sferai. Abi pusės protokole pripažino Lietuvos interesus į Vilniaus kraštą, tačiau demarkacijos linijos nenustatė. Vėliau, papildomu slaptuoju protokolu, beveik visa Lietuva buvo perduota sovietų sferai. Šiuo paktu siekta neutralizuoti galimą Sovietų Sąjungos pasipriešinimą Vokietijos planuotai karinei kampanijai prieš Lenkiją ir užtikrinti, kad Vokietijai nereikės susidurti su dviejų frontų karo perspektyva, kaip buvo Pirmajame pasauliniame kare. Vos pasirašęs sutartį, Hitleris įsakė pradėti puolimą rugpjūčio 26 dieną, tačiau, sužinojęs, kad Jungtinė Karalystė sudarė oficialų savitarpio pagalbos paktą su Lenkija, ir tai, kad Italija laikysis neutralumo, nusprendė karinę operaciją atidėti.

Atsakydama į Britanijos prašymus surengti tiesiogines derybas siekiant išvengti karo, Vokietija pateikė Lenkijai reikalavimus, kurie buvo pretekstas pagilinti konfliktą su Lenkija ir rasti papildomų dingsčių karo pateisinimui. Rugpjūčio 29 d. Hitleris pareikalavo, kad Lenkijos įgaliotasis atstovas nedelsdamas vyktų į Berlyną derėtis dėl Dancigo perdavimo bei leistų surengti plebiscitą Dancigo koridoriuje, kuriame vokiečių mažuma balsuotų už atsiskyrimą. Lenkija atsisakė paklusti Vokietijos reikalavimams, o Britanija prašė daugiau laiko deryboms, tačiau Hitleris jau buvo apsisprendęs. Rugpjūčio 30–31 d. naktį, konfrontaciniame susitikime su Britanijos ambasadoriumi Nevile Henderson, Vokietijos užsienio reikalų ministras Joachim von Ribbentrop pareiškė, kad Vokietija laiko savo pretenzijas atmestomis.

Karo eiga

Karo pradžia Europoje (1939–1940)

Vermachto ir Raudonosios armijos karininkai prie demarkacijos linijos. Lenkija, 1939 m. rugsėjo 20 d.

Bendras sovietų ir nacių paradas po pergalės prieš Lenkiją. Brest-Litovskas, 1939 m. rugsėjis.

Surengusi keletą priedangos operacijų pasienyje, kaip pretekstą invazijai, 1939 m. rugsėjo 1 dieną Vokietija įsiveržė į Lenkiją. Pati pirmoji Vokietijos ataka buvo prieš Lenkijos pozicijas Vesterplatėje. Jungtinė Karalystė atsakė ultimatumu Vokietijai, reikalaudama tuoj pat nutraukti karinius veiksmus. Rugsėjo 3 dieną, negavus atsakymo į ultimatumą, Jungtinė Karalystė ir Prancūzija paskelbė karą Vokietijai. Keistojo karo laikotarpiu aljansas neteikė jokios tiesioginės karinės paramos Lenkijai, išskyrus atsargų Prancūzijos bandymą užimti Saro kraštą. Vakarų Sąjungininkai taip pat pradėjo Vokietijos jūrų blokadą, kuria siekė pakenkti šalies ekonomikai ir karo operacijoms. Vokietija atsakė pradėdama povandeninių laivų atakų kampaniją prieš Sąjungininkų prekybinius ir karo laivus; tai vėliau peraugo į mūšį už Atlantą. Rugsėjo 8 d. Vokietijos kariuomenė pasiekė Varšuvos priemiesčius. Lenkų kontrataka vakaruose kelioms dienoms sustabdė vokiečių puolimą, tačiau Vermachtas aplenkė lenkų pajėgų flangą ir jas apsupo. Lenkijos armijos likučiai prasiveržė ir atsitraukė į jau apgultą Varšuvą. 1939 m. rugsėjo 17 dieną, praėjus dviem dienoms po paliaubų sutarties su Japonija pasirašymo, Sovietų Sąjunga įsiveržė į Lenkiją. Viačeslavas Molotovas, aiškindamas invazijos priežastį, oficialiame rašte lenkų ambasadoriui Maskvoje tiesiog pareiškė, kad Lenkijos valstybė „nustojo egzistuoti“. Rugsėjo 27 d. Varšuvos daliniai pasidavė vokiečiams, o paskutinis didelis Lenkijos armijos vienetas – Polesės savarankiška operatyvinė grupė – po pralaimėjimo Kocko mūšyje, apsupta ir beveik be amunicijos, pasidavė spalio 6 dieną. Nepaisant karinio pralaimėjimo, Lenkija niekada nepasidavė: buvo suformuota Lenkijos emigracinė vyriausybė bei pradėjo veikti vadinamoji pogrindinė Lenkijos valstybė okupuotoje teritorijoje. Nemaža dalis Lenkijos kariškių evakavosi į Rumuniją ir Latviją; daugelis jų vėliau kovojo prieš Ašies šalis kituose karo teatruose. Lenkija taip pat patyrė žiaurias sovietų represijas – per 1940 m. balandžio–gegužės mėnesiais vykusias Katynės žudynes, Stalino įsakymu, NKVD suėmė ir masiškai nužudė beveik 22 tūkstančius lenkų karininkų, pasieniečių, policininkų ir kitų pareigūnų.

Vokietija aneksavo vakarų Lenkiją ir okupavo centrinę Lenkiją, įkurdama Generalguberniją; nedidelė Lenkijos teritorijos dalis buvo perduota Slovakijai. Sovietų Sąjunga aneksavo rytų Lenkiją; Vilniaus kraštas buvo perduotas Lietuvai. Spalio 6 d. Hitleris viešai pasiūlė Jungtinei Karalystei ir Prancūzijai sudaryti taiką, tačiau pareiškė, kad Lenkijos ateitį spręs tik Vokietija ir Sovietų Sąjunga. Pasiūlymas buvo atmestas ir Hitleris įsakė nedelsiant pradėti puolimą prieš Prancūziją, kuris dėl prastų oro sąlygų buvo atidėtas iki 1940 m. pavasario.

Suomija, Baltijos šalys ir kitos okupacijos

Sumušta sovietų kariuomenės kolona. Žiemos karas, Suomija, 1940 m. sausis.

Prasidėjus karui Lenkijoje Stalinas ultimatumais pagrasino Estijai, Latvijai, Lietuvai kariniu įsiveržimu, priversdamas tris Baltijos šalis pasirašyti paktus, leidžiančius šiose šalyse įkurti sovietų karines bazes; 1939 m. spalį ten buvo perkelti dideli sovietų kariniai kontingentai. Suomija atsisakė pasirašyti panašų paktą ir nesutiko perleisti dalies savo teritorijos. Sovietų Sąjunga įsiveržė į Suomiją 1939 m. lapkritį, taip pradėdama Žiemos karą. Vėliau Tautų Sąjunga už šį agresijos nusikaltimą pašalino Sovietų Sąjungą iš organizacijos. Nepaisant didžiulės kiekybinės persvaros, sovietų kariniai pasiekimai buvo kuklūs, o nuostoliai dideli, tad Suomijos ir Sovietų Sąjungos karas baigėsi 1940 m. kovo mėnesį, kai Suomija sutiko atiduoti dalį Karelijos. 1940 m. birželį Sovietų Sąjunga įvykdė Baltijos šalių okupaciją ir aneksavo visas Estijos, Latvijos ir Lietuvos teritorijas. Netrukus visose Baltijos šalyse prasidėjo pirmosios sovietų vykdytos represijos, o 1941 m. pirmieji masiniai Lietuvos gyventojų trėmimai.

Sovietų Sąjunga taip pat okupavo Rumunijos Besarabijos, Šiaurės Bukovinos ir Hercos regionus. 1940 m. rugpjūtį Hitleris primetė Rumunijai Antrąjį Vienos arbitražą, pagal kurį Šiaurės Transilvanija buvo perduota Vengrijai. 1940 m. rugsėjo mėnesį Bulgarija, remiama Vokietijos ir Italijos, pareikalavo iš Rumunijos Pietų Dobrudžos. Rumunijai praradus apie trečdalį 1939 metų teritorijos, kilo perversmas prieš karalių Karolį II, po kurio, 1940 m. rudenį šalyje įvesta Ašies šalims draugiška diktatūra, vadovaujama maršalo Ion Antonescu.

Tuo tarpu Vokietijos ir Sovietų Sąjungos politiniai santykiai ir ekonominis bendradarbiavimas palaipsniui įstrigo. Abi valstybės pradėjo ruoštis karui.

Vakarų Europa (1940–1941)

Vokiečių pergalės paradas prie Triumfo arkos, Paryžius, 1940 m. birželis.

1940 m. balandžio mėnesį Vokietija įsiveržė į Daniją ir Norvegiją, siekdama apsaugoti geležies rūdos siuntas iš Švedijos, kurias Sąjungininkai bandė atkirsti. Danija kapituliavo po šešių valandų. Norvegija, nepaisant Sąjungininkų paramos, buvo užkariauta per du mėnesius. Didžiulis nepasitenkinimas Britanijos parlamente dėl Norvegijos kampanijos lėmė ministro pirmininko Neville Chamberlain atsistatydinimą; 1940 m. gegužės 10 dieną ministru pirmininku tapo Winston Churchill.

Britų kariai laukia evakuacijos, Diunkerko operacija (Aukštutinė Prancūzija), 1940 m. gegužė.

Tą pačią dieną Vokietija pradėjo puolimą prieš Prancūziją. Siekdamas apeiti stiprius Mažino linijos įtvirtinimus Prancūzijos ir Vokietijos pasienyje, Vermachtas surengė puolimą per neutralias šalis – Belgiją, Nyderlandus ir Liuksemburgą. Vokiečiai atliko manevrą į sparną (flango apsupimą) per Ardėnų regioną, kurį Sąjungininkai klaidingai palaikė neįveikiama natūralia kliūtimi šarvuočiams. Sėkmingai įgyvendinęs naują blickrygo taktiką, Vermachtas greitai pasistūmėjo iki pat Lamanšo sąsiaurio ir atkirto Sąjungininkų pajėgas Belgijoje. Didžioji dalis Sąjungininkų armijų atsidūrė katile, Prancūzijos ir Belgijos pasienyje, netoli Lilio. Sėkmingai įvykdžiusi Diunkerko operaciją, Britanija iki birželio pradžios sugebėjo iš žemyno evakuoti didelę dalį Sąjungininkų karių, tačiau beveik visa karinė technika buvo palikta.

Birželio 10 dieną Italija įsiveržė į Prancūziją, paskelbdama karą tiek Prancūzijai, tiek Jungtinei Karalystei. Vokiečiai pasuko į pietus, prieš nusilpusią Prancūzijos kariuomenę, ir jau birželio 14 dieną krito Paryžius. Po aštuonių dienų Prancūzija pasirašė paliaubas su Vokietija. Šalis buvo padalinta į vokiečių ir italų okupacines zonas, ir neokupuotą Viši režimo valdomą valstybės dalį pietuose. Viši Prancūzija, nors oficialiai skelbėsi neutrali, iš esmės kolaboravo su Vokietija. Prancūzija išlaikė savo laivyną; siekdama neleisti Vokietijai užgrobti laivų savo reikmėms, liepos 3 dieną Britanija šiam laivynui smogė.

„Blico“ metu Londono gyventojai slepiasi metropoliteno tuneliuose, 1940 m. rugsėjis.

Vokiečių veržimasis 1940 m. gegužės mėnesį.

Mūšis dėl Britanijos prasidėjo 1940 m. liepos pradžioje, kai Liuftvafė atakavo britų laivus Lamanše, uostus bei miestus pietų Anglijoje. Vokietijos kampanija siekiant įgauti pranašumą ore prasidėjo rugpjūtį, tačiau negebėjimas įveikti Britanijos oro pajėgų privertė Hitlerį neribotam laikui atidėti planuotą Vokietijos invaziją į Britaniją. Vokietija suintensyvino strateginio bombardavimo kampaniją naktiniais išpuoliais prieš Londoną ir kitus miestus; Britanijoje šis periodas vadintas „blicu“ (angl. the Blitz, iš vok. Blitzkrieg). Tačiau ši kampanija iš esmės baigėsi 1941 m. gegužės mėnesį, Vokietijai taip ir nesugebėjus reikšmingai sutrikdyti Britanijos karinių pajėgumų bei politinių tikslų.

Naudodamasis naujai užimtais Prancūzijos uostais, Vokietijos karinis laivynas sėkmingai kovojo su plačių jūrinių teritorijų negebėjusiu apginti Britanijos laivynu. Ypač sėkmingi buvo vokiečių povandeninių laivų antpuoliai prieš britų komercinius bei karinius laivus Atlanto vandenyne. Britų laivynas pasiekė reikšmingą pergalę 1941 m. gegužės 27 dieną, nuskandinęs vokiečių karo laivą „Bismarkas“.

1939 m. lapkritį JAV teikė pagalbą Kinijai ir Vakarų Sąjungininkėms bei priėmė Neutraliteto įstatymo pataisas, kurios leido „sumokėk ir pasiimk“ (angl. cash and carry) principu Sąjungininkams pirkti karinę techniką. 1940 m. Vokietijai užėmus Paryžių, JAV karinis jūrų laivynas pradėtas reikšmingai didinti. 1940 m. rugsėjo mėnesį JAV sutiko Britanijai perduoti 50 karinių laivų, mainais už ilgalaikę jūrų ir oro bazių nuomą įvairiose Britų imperijos valdose. Vis dėlto, didžioji dauguma JAV visuomenės ir toliau priešinosi bet kokiai tiesioginei karinei intervencijai iki pat 1941 m. 1940 m. gruodžio mėnesį Roosevelt apkaltino Hitlerį pasaulio užkariavimo planavimu, atmetė bet kokias derybas su Vokietija kaip bevertes ir paragino JAV tapti „demokratijos arsenalu“. Roosevelt taip pat parėmė karinės bei humanitarinės paramos iniciatyvą pagal Lendlizo (angl. Lend-Lease) programą, skirtą remti Britaniją kovoje. Vėliau ši programa buvo išplėsta ir kitoms Sąjungininkėms, įskaitant ir Sovietų Sąjungą, po to, kai ši buvo užpulta Vokietijos.^{[reikalingas šaltinis]} JAV taip pat pradėjo rengti strateginius planus galimam plataus masto Vokietijos puolimui.^{[reikalingas šaltinis]}

1940 m. rugsėjo pabaigoje pasirašytas Trišalis paktas oficialiai suvienijo Japoniją, Italiją ir Vokietiją kaip Ašies valstybes. Ši sutartis numatė, kad bet kuri šalis, išskyrus Sovietų Sąjungą, užpuolusi bet kurią Ašies valstybę, bus priversta pradėti karą prieš visas tris. Ašies šalys išsiplėtė 1940 m. lapkritį, kai prisijungė Vengrija, Slovakija ir Rumunija. Vėliau Rumunija ir Vengrija svariai prisidėjo prie Ašies karo prieš Sovietų Sąjungą; Rumunija iš dalies siekė atsikovoti Sovietų Sąjungos okupuotas teritorijas.

Viduržemio jūros regionas (1940–1941)

Europos teatro 1939–1945 m. vizualizuotas žemėlapis. Raudona – Sąjungininkai; žalia – Sovietų Sąjunga iki 1941 m. birželio; mėlyna – Ašies valstybės.

1940 m. birželio pradžioje Italijos karinės oro pajėgos (it. Regia Aeronautica) užpuolė Britanijos valdomą Maltą ir taip pradėjo salos apgultį. Nuo vasaros pabaigos iki rudens pradžios Italija užėmė Britų Somalilandą ir įsiveržė į Britanijos pajėgas priėmusį Egiptą. Spalio mėnesį Italija užpuolė Graikiją, tačiau puolimas buvo atremtas, o italai patyrė didelių nuostolių; kampanija baigėsi per kelis mėnesius su minimaliais teritoriniais pokyčiais. Siekdama padėti Italijai bei neleisti Britanijai (Graikijos sąjungininkei) įsitvirtinti, Vokietija pradėjo ruoštis įsiveržimui į Balkanus; tai padėtų apsaugoti Rumunijos naftos telkinius ir suvaržytų Britanijos dominavimą Viduržemio jūros regione.

1940 m. gruodį Britų imperijos pajėgos pradėjo kontrpuolimus prieš Italijos pajėgas Egipte ir Rytų Afrikoje. Puolimai buvo sėkmingi: iki 1941 m. vasario pradžios Italija prarado rytų Libijos kontrolę, o didelis skaičius Italijos karių buvo paimti į nelaisvę. Italijos karinis jūrų laivynas (it. Regia Marina) taip pat patyrė didelių nuostolių: Britanijos laivynas, atakavęs Taranto uostą iš lėktuvnešio, iš rikiuotės išvedė tris didelius karo laivus; taip pat neutralizavo dar kelis italų karo laivus prie Graikijos salų.

Nesėkmingos Italijos operacijos paskatino Vokietiją dislokuoti ekspedicines pajėgas Šiaurės Afrikoje; 1941 m. kovo pabaigoje Afrikos korpusas, vadovaujamas Erwin Rommel, pradėjo puolimą, kuris išstūmė Britų Sandraugos pajėgas. Per mažiau nei mėnesį Ašies pajėgos pasistūmėjo į vakarų Egiptą ir apgulė Tobruko uostą.

1941 m. kovo pabaigoje Bulgarija ir Jugoslavija prisijungė prie Trišalio pakto; tačiau, po dviejų dienų, Jugoslavijos vyriausybę nuvertė nacionalistai, pasisakantys už tvirtus ryšius su Britanija. Vokietija ir Italija į tai atsakė balandžio 6 dieną surengdamos invaziją į Jugoslaviją ir Graikiją tuo pačiu metu; abi šalys buvo priverstos pasiduoti per mėnesį. Gegužės pabaigoje Ašies oro pajėgos surengė invaziją į Graikijos Kretos salą ir, po beveik dviejų savaičių kautynių, užbaigė Vokietijos vadovaujamą Balkanų užkariavimą. Jugoslavijoje prasidėjo partizaninis karas prieš Ašies valstybių okupaciją, kuris tęsėsi iki pat Antrojo pasaulinio karo pabaigos.

Gegužės mėnesį Artimuosiuose Rytuose Britų Sandraugos pajėgos numalšino sukilimą Irake, kuriam teikė paramą Vokietija, iš bazių Viši kontroliuojamoje Sirijoje. Birželio ir liepos mėnesiais Britanijos vadovaujamos pajėgos, padedamos Laisvosios Prancūzijos dalinių, įsiveržė į Prancūzijos valdytas Sirijos ir Libano teritorijas ir jas užėmė.

Vokietija užpuola Sovietų Sąjungą (1941)

Vokiečių tankai ir šarvuočiai prieš Slucko ataką, 1941 m. liepa.

Padėčiai Europoje ir Azijoje daugmaž nusistovėjus, Vokietija, Japonija ir Sovietų Sąjunga ruošėsi karui. Sovietai nerimavo dėl didėjančios įtampos su Vokietija, o Japonija planavo pasinaudoti karu Europoje, siekiant užimti išteklių turtingas Europos kolonijas Pietryčių Azijoje. Todėl abi valstybės 1941 m. balandžio mėnesį pasirašė Sovietų Sąjungos ir Japonijos neutralumo paktą. Tuo tarpu Vokietija vis labiau ruošėsi puolimui prieš Sovietų Sąjungą, telkdama pajėgas prie Sovietų Sąjungos sienos.

Hitleris manė, kad Jungtinės Karalystės atsisakymas baigti karą buvo pagrįstas viltimi, kad JAV ir Sovietų Sąjunga anksčiau ar vėliau įsitrauks į karą prieš Vokietiją. 1940 m. liepos 31 d. Hitleris nusprendė, kad Sovietų Sąjunga turėtų būti eliminuota ir taikėsi užkariauti Ukrainą, Baltijos šalis ir Baltarusiją. Tačiau kiti aukšti Vokietijos pareigūnai, pavyzdžiui, Ribbentrop, matė galimybę sukurti Eurazijos bloką prieš Britų imperiją, pakviečiant Sovietų Sąjungą į Trišalį paktą. 1940 m. lapkritį vyko derybos, siekiant išsiaiškinti, ar Sovietų Sąjunga prisijungtų prie pakto. Sovietai parodė tam tikrą susidomėjimą, tačiau paprašė nuolaidų dėl Suomijos, Bulgarijos, Turkijos ir Japonijos, kurias Vokietija laikė nepriimtinomis. 1940 m. gruodžio 18 d. Hitleris išleido direktyvą ruoštis invazijai į Sovietų Sąjungą.

Vokiečių Einsatzgruppen vykdo žydų žudynes, Vinycia (Ukraina), 1941 m. vasara.

1941 m. birželio 22 dieną Vokietija, remiama Italijos ir Rumunijos, pradėjo invaziją į Sovietų Sąjungą, dar žinomą kaip Barbarosos operacija. Vokiečiai apkaltino sovietus rengiant sąmokslą prieš Vokietiją, kaip pretekstą karui. Netrukus prie puolimo prisijungė Suomija, kuri siekė atsiimti sovietų okupuotas teritorijas, ir Vengrija.^{[reikalingas šaltinis]} Pagrindiniai šio staigaus puolimo taikiniai buvo Baltijos šalys su Baltarusija, Ukraina, tuomet Maskva, o galutinis tikslas – užbaigti 1941 m. kampaniją ties Archangelsko–Astrachanės linija – nuo Kaspijos iki Baltosios jūros. Hitlerio tikslai buvo sunaikinti Sovietų Sąjungą kaip karinę galybę, išnaikinti komunizmą, sukurti Lebensraum (liet. gyvybinę erdvę) įvykdant masinį vietinių gyventojų etninį valymą bei tremtį ir garantuoti prieigą prie strateginių išteklių, reikalingų nugalėti likusius Vokietijos varžovus. Rytų frontas charakterizuojamas abiejų pusių brutalumu ir žiaurumu, o ypač tuo pasižymėjo SS ir NKVD daliniai. Dėl rasizmu grįstos politikos, vokiečių daliniai dažnai degino slaviškus kaimus, karo belaisviai buvo masiškai žudomi, o okupuotose teritorijose toliau buvo plečiamas koncentracijos stovyklų tinklas masiniam žydų naikinimui.

Nors Raudonoji armija dar prieš karą ruošėsi strateginiam kontrpuolimui, Barbarosos operacija privertė sovietų vyriausiąją vadovybę imtis strateginės gynybos. Vasarą Ašies šalys giliai įsiveržė į sovietų teritoriją, padarydamos didžiulius nuostolius tiek karių, tiek karinės technikos atžvilgiu. Tačiau, iki rugpjūčio vidurio, Vokietijos kariuomenės vadovybė nusprendė laikinai sustabdyti po Smolensko mūšio gerokai nusilpusios armijų grupės „Centras“ puolimą bei nukreipti 2-ąją tankų armiją į pajėgų, žygiuojančių link centrinės Ukrainos ir Leningrado, pastiprinimą. Kijevo puolimas Vermachtui buvo nepaprastai sėkmingas – jo metu apsuptos ir sunaikintos keturios sovietų armijos, o tai leido toliau žygiuoti į Krymą ir išvystytą pramonę turinčią Rytų Ukrainą, kur įvyko Pirmasis Charkivo mūšis.

Sovietų oro gynybos pabūklai prie Šv. Izaoko soboro. Leningrado blokada, 1941 m. lapkritis.

Trijų ketvirtadalių Ašies šalių karių ir daugumos jų oro pajėgų nukreipimas iš Prancūzijos ir centrinio Viduržemio jūros regiono į Rytų frontą paskatino Jungtinę Karalystę persvarstyti savo didžiąją strategiją. Liepos mėnesį Britanija ir Sovietų Sąjunga sudarė karinę sąjungą prieš Vokietiją, o rugpjūtį Britanija ir JAV kartu paskelbė Atlanto chartiją, kurioje išdėstyti Britanijos ir Amerikos tikslai pasaulyje po karo. Rugpjūčio pabaigoje britai ir sovietai įsiveržė į neutralų Iraną, kad užimtų Persijos koridorių, Irano naftos telkinius ir užkirstų kelią bet kokiam Ašies šalių puolimui per Iraną Baku naftos telkinių ar Indijos link.

Iki spalio mėnesio Vokietija pasiekė operacinius tikslus Ukrainoje ir Baltijos šalių regione, tęsiantis tik Leningrado blokadai ir Sevastopolio apgulčiai. Buvo atnaujintas didelis puolimas prieš Maskvą; po dviejų mėnesių įnirtingų kovų vis atšiauresniu oru, Vokietijos kariuomenė beveik pasiekė atokiausius Maskvos priemiesčius, kur išsekusios armijos buvo priverstos nutraukti puolimą. Vokietija pasiekė didelių teritorinių laimėjimų, tačiau kampanija nepasiekė pagrindinių tikslų: du pagrindiniai miestai liko neužimti, sovietų pajėgumas priešintis nebuvo palaužtas, o Sovietų Sąjunga išlaikė nemažą dalį savo karinio potencialo. „Žaibo karo“ Europoje etapas baigėsi.

Iki gruodžio pradžios naujai mobilizuoti rezervai leido sovietams pasiekti kiekybinį paritetą su Vokietijos kariuomene. Efektyvi mobilizacija bei žvalgybos duomenys leido sovietų vadovybei prieiti išvados, kad minimalus sovietų karių skaičius Rytuose būtų pakankamas tuo metu dislokuotam Japonijos armijos puolimui atgrasyti. Tai leido sovietams pradėti masinį kontrpuolimą, kuris prasidėjo gruodžio 5 d. visame fronte ir nustūmė vokiečių kariuomenę 100–250 kilometrų į vakarus.

Karas Ramiajame vandenyne (1941)

Japonijos kariai įžengia į Honkongą, 1941 m. gruodžio 8 d.

Po 1931 m. Japonijos surengto Mukdeno incidento, 1937 m. Japonijos įvykdyto JAV karo laivo „USS Panay“ apšaudymo ir 1937–1938 m. Nankino žudynių, Japonijos ir JAV santykiai buvo stipriai pablogėję. 1939 m. JAV pranešė Japonijai, kad nepratęs tarpusavio prekybos sutarties, o Amerikos visuomenės nuomonė, nepritarianti Japonijos ekspansionizmui, lėmė seriją ekonominių sankcijų, kurios uždraudė JAV cheminių medžiagų, mineralų ir karinių dalių eksportą į Japoniją bei padidino ekonominį spaudimą šios šalies vadovybei. 1939 m. Japonija pradėjo pirmąjį puolimą prieš Kinijos miestą Čangšą, tačiau rugsėjo pabaigoje ataka buvo atremta. Nepaisant kelių abipusių bandymų surengti puolimą, 1940 m. karas tarp Kinijos ir Japonijos buvo aklavietėje. Siekdama padidinti spaudimą Kinijai blokuojant tiekimo kelius ir geriau išdėstyti Japonijos pajėgas karo su Vakarų valstybėmis atveju, Japonija 1940 m. rugsėjo mėnesį įsiveržė į šiaurinę Indokiniją ir ją okupavo.

1940 m. pradžioje Kinijos nacionalistų pajėgos pradėjo didelio masto kontrpuolimą. Rugpjūtį Kinijos komunistai pradėjo puolimą centrinėje Kinijoje; atsakydama, Japonija okupuotose teritorijose ėmėsi žiaurių represijų ir naikinimo, siekdama sumažinti palaikymą komunistams bei užtikrinti, kad jokie esami materialiniai resursai nepatektų į jų kontrolę. Nuolatinė antipatija tarp Kinijos komunistų ir nacionalistų pajėgų 1941 m. sausio mėnesį baigėsi ginkluotais susidūrimais, kurie faktiškai nutraukė jų bendradarbiavimą. Kovą Japonijos 11-oji armija puolė Kinijos 19-osios armijos štabą, tačiau buvo atremta. Rugsėjo mėnesį Japonija vėl bandė užimti Čangšos miestą ir susidūrė su Kinijos nacionalistų pajėgomis.

Vokietijos sėkmė Europoje paskatino Japoniją padidinti spaudimą Europos šalių valdžiai Pietryčių Azijoje. Nyderlandų vyriausybė sutiko tiekti Japonijai naftą iš Nyderlandų Ost Indijos, tačiau derybos dėl papildomos prieigos prie šių išteklių 1941 m. birželį baigėsi nesėkme. 1941 m. liepą Japonija pasiuntė kariuomenę į pietų Indokiniją, taip grasindama Britanijos ir Nyderlandų valdoms Tolimuosiuose Rytuose. JAV, Britanija ir kitos Vakarų vyriausybės į šį žingsnį reagavo įšaldydamos Japonijos turtą ir paskelbdamos visišką naftos embargą. Tuo metu, Japonija planavo įsiveržti į Sovietų Sąjungos Tolimuosius Rytus, ketindama pasinaudoti Vokietijos invazija vakaruose, tačiau po sankcijų šios operacijos atsisakė.

Nuo 1941 m. pradžios JAV ir Japonija vedė derybas, siekdamos pagerinti įtemptus santykius ir užbaigti karą Kinijoje. Šių derybų metu Japonija pateikė keletą pasiūlymų, kuriuos amerikiečiai atmetė kaip nepakankamus. Tuo pačiu metu, JAV, Jungtinė Karalystė ir Nyderlandai slapta diskutavo dėl bendros savo teritorijų gynybos Japonijos užpuolimo atveju. Roosevelt dislokavo papildomus pajėgumus Filipinuose (JAV protektoratą, kuris turėjo tapti nepriklausomas 1946 m.) ir perspėjo Japoniją, kad JAV reaguos į Japonijos išpuolius prieš bet kurias „kaimynines šalis“.

Degantis bei skęstantis JAV karo laivas USS Arizona, Perl Harboro užpuolimas, 1941 m. gruodis.

Nusivylusi dėl pažangos stokos ir jausdama JAV, Britanijos ir Nyderlandų sankcijų spaudimą, Japonija ruošėsi karui. Imperatorius Hirohito, iš pradžių dvejojęs dėl Japonijos galimybių nugalėti, dabar buvo linkęs pritarti Japonijos įsitraukimui į karą. Dėl to atsistatydino ministras pirmininkas Fumimaro Konoe. Hirohito atmetė rekomendaciją paskirti princą Naruhiko Higashikuni į jo vietą, pasirinkdamas karo ministrą Hideki Tojo. Lapkričio 3 dieną, Japonijos karinė vadovybė imperatoriui išsamiai paaiškino Perl Harboro užpuolimo planą. Lapkričio 5 dieną Hirohito imperatoriškoje konferencijoje patvirtino karo operacijų planą. Lapkričio 20 d. naujoji vyriausybė pateikė prieš tai derybose su JAV teiktą Japonijos pasiūlymą kaip galutinį: jame buvo raginama nutraukti JAV pagalbą Kinijai ir panaikinti naftos bei kitų išteklių tiekimo Japonijai embargą. Mainais Japonija pažadėjo nerengti jokių puolimų Pietryčių Azijoje ir išvesti savo pajėgas iš pietinės Indokinijos. Lapkričio 26 d. pateiktame JAV atsakomajame pasiūlyme buvo reikalaujama, kad Japonija besąlygiškai paliktų visą Kiniją ir sudarytų nepuolimo sutartis su visomis pagrindinėmis Ramiojo vandenyno valstybėmis. Tai iš esmės reiškė, kad Japonija buvo priversta rinktis tarp ambicijų Kinijoje atsisakymo ir reikalingų gamtos išteklių užgrobimo Nyderlandų Ost Indijoje jėga; Japonijos kariuomenė atmetė pirmą variantą, o didelė dalis karinės vadovybės naftos embargą laikė neišsakytu karo paskelbimu.

Japonija planavo užgrobti Europos kolonijas Azijoje, kad sukurtų didelį gynybinį perimetrą, besitęsiantį iki pat centrinės Ramiojo vandenyno dalies. Tuomet japonai galėtų laisvai naudoti Pietryčių Azijos išteklius ir kartu išsekinti Sąjungininkes kovodami gynybinį karą, kai Sąjungininkų operacijos ir taip buvo ištęsusios per didžiules teritorijas. Siekiant užkirsti kelią JAV intervencijai bei užtikrinti gynybinį perimetrą, Japonija taip pat planavo nuo pat pradžių neutralizuoti JAV Ramiojo vandenyno laivyną ir amerikiečių dalinius Filipinuose. 1941 m. gruodžio 7 dieną (Azijos laiko juostomis – gruodžio 8 d.) Japonija užpuolė britų ir amerikiečių valdas beveik vienu metu vykdydama puolimus prieš Pietryčių Aziją ir centrinę Ramiojo vandenyno dalį. Tai apėmė išpuolį prieš JAV laivynus Perl Harbore ir Filipinuose, taip pat Guamo, Veiko salos, Britų Malajos, Tailando ir Honkongo invazijas.

Po šių išpuolių, JAV, Jungtinė Karalystė, Kinija, Australija ir dar kelios valstybės oficialiai paskelbė karą Japonijai; Sovietų Sąjunga, aktyviai įsitraukusi į didelio masto kovas su Vokietija Europoje, laikėsi neutralumo susitarimo su Japonija. Vokietija, o po jos ir kitos Ašies valstybės, išreikšdama paramą Japonijai, 1941 m. gruodžio 11 d. paskelbė karą JAV.

Sąjungininkai telkia jėgas (1942–1943)

Dvi paauglės padeda surinkinėti PPD-40 pistoletus–kulkosvaidžius. Leningrado blokada, 1942 m. gruodis.

1942 m. sausio 1 d. Sąjungininkų ketvertas – JAV, Jungtinė Karalystė, Sovietų Sąjunga bei Kinija – ir 22 mažesnės ar egzilyje veikiančios vyriausybės, paskelbė Jungtinių Tautų deklaraciją, kuria patvirtino Atlanto chartiją ir susitarė nepasirašyti atskiros taikos su Ašies valstybėmis.

1942 m. Sąjungininkų vadovai bei pareigūnai diskutavo ir derino, kokios didžiosios strategijos reikėtų laikytis. Visi sutarė, kad pagrindinis tikslas – nugalėti Vokietiją. Amerikiečiai pirmenybę teikė tiesioginiam, didelio masto puolimui prieš Vokietiją per Prancūziją. Sovietai taip pat reikalavo antrojo fronto. Britai teigė, kad karinės operacijos turėtų būti nukreiptos į periferines teritorijas, siekiant išsekinti vokiečių pajėgas, o tai demoralizuotų vokiečius ir sustiprintų pasipriešinimą okupuotose teritorijose; pati Vokietija būtų smarkiai bombarduojama. Tuomet puolimas prieš Vokietiją būtų pradėtas daugiausia Sąjungininkų šarvuočiais, nenaudojant didelių armijų.^{[reikalingas šaltinis]} Galiausiai, britai įtikino amerikiečius, kad 1942 metais išsilaipinimas Prancūzijoje nėra realistiškas ir pirmiausia reikėtų sutelkti dėmesį į Ašies valstybių išstūmimą iš Šiaurės Afrikos.

1943 m. pradžioje vykusioje Kasablankos konferencijoje Sąjungininkai pakartojo 1942 m. deklaracijoje paskelbtus pareiškimus ir pareikalavo besąlygiškos Ašies šalių kapituliacijos. Britai ir amerikiečiai susitarė toliau tęsti kampaniją Viduržemio jūroje ir užimti Siciliją, kad visiškai užtikrintų Viduržemio jūros tiekimo kelius. Nors britai pasisakė už tolesnes operacijas Balkanuose, siekdami į karos veiksmus įtraukti Turkiją; be to, britai buvo susirūpinę, kad JAV operacijos Ramiajame vandenyne ribos jų galimybes Europos teatre. Konferencijoje taip pat sutarta kaupti pajėgas Britanijoje, pradėti strateginį Vokietijos bombardavimą ir ruoštis įsiveržimui į Prancūziją bei atidaryti antrą frontą 1943 m. 1943 m. gegužės mėnesį amerikiečiai įtikino britus apriboti operacijas Viduržemio jūros regione iki įsiveržimo į žemyninę Italiją, o įsiveržimas į Prancūzija buvo atidėtas kitiems metams.

Ramusis vandenynas (1942–1943)

Japonų veržimasis iki 1942 m. vidurio.

Iki 1942 m. balandžio pabaigos Japonija ir jos sąjungininkas Tailandas beveik užkariavo Birmą, Britų Malają ir Singapūrą, Nyderlandų Ost Indiją ir dalį Naujosios Gvinėjos, padarydami didelių nuostolių Sąjungininkų kariams ir paimdami daug belaisvių. Nepaisant atkaklaus Filipinų ir JAV pajėgų pasipriešinimo, Filipinai galiausiai buvo užimti 1942 m. gegužės mėnesį, o šalies vyriausybė priversta dirbti egzilyje. Japonijos pajėgos taip pat pasiekė pergales Pietų Kinijos jūroje, Javos jūroje bei Indijos vandenyne, ir subombardavo Sąjungininkų jūrų bazę Darvine, Australijoje. 1942 m. sausio mėnesį vienintelė Sąjungininkų šalių sėkmė prieš Japoniją buvo Kinijos pergalė Čangšoje. Šios lengvos pergalės prieš nepasiruošusius JAV ir Europos priešininkus paliko Japoniją pernelyg pasitikinčią savimi ir su labai išsitęsusiomis tiekimo linijomis.

Į JAV karo laivą USS Yorktown pataiko torpeda, Midvėjaus mūšis, 1942 m. birželis.

1942 m. gegužės pradžioje Japonija pradėjo operacijas, siekdama amfibiniu puolimu užimti likusias Naujoji Gvinėjos teritorijas ir taip nutraukti susisiekimo bei tiekimo linijas tarp JAV ir Australijos. Planuota invazija buvo sužlugdyta, kai Sąjungininkų kovinė grupė, sudaryta iš dviejų JAV lėktuvnešių, Koralų jūros mūšyje susirėmė su Japonijos karinių jūrų laivynu. Tolimesnis Japonijos planas, po oro antskrydžių prieš Tokiją, buvo užimti Midvėjaus atolą ir įtraukti JAV lėktuvnešius į mūšį, siekiant juos sunaikinti; kaip diversiją, Japonija taip pat planavo pasiųsti pajėgas užimti Aleutų salas Aliaskoje. Gegužės viduryje Japonija pradėjo nauja kampaniją Kinijoje, kurios tikslas buvo atkeršyti kinams, kurie padėjo išgyvenusiems amerikiečių lakūnams po reido prieš Tokiją. Šios kampanijos tikslas buvo sunaikinti kinų oro bazes ir užpulti Kinijos 23-iąją ir 32-ąją armijų grupes. Birželio pradžioje Japonija pradėjo savo operacijas prieš JAV, tačiau amerikiečiai gegužės pabaigoje jau buvo išsiaiškinę Japonijos karinio jūrų laivyno šifravimo kodus ir JAV žinojo mūšio planus; pasinaudodama šiomis žiniomis, JAV pasiekė lemiamą pergalę prieš Japonijos laivyną Midvėjaus mūšyje.

Po Midvėjaus mūšio smarkiai sumažėjus Japonijos puolamiesiems pajėgumams, ši bandė užimti rytines Naujosios Gvinėjos teritorijas sausumos kampanija. Amerikiečiai planavo kontrataką prieš Japonijos pozicijas pietinėse Saliamono Salose, pirmiausia Gvadalkanale, kaip pirmąjį žingsnį siekiant atsiimti Naująją Gvinėją, kuri tuo metu buvo pagrindinė Japonijos bazė Pietryčių Azijoje.

Abu planai pradėti vykdyti liepą, tačiau iki rugsėjo vidurio japonams Gvadalkanalio mūšis tapo didesnės svarbos ir kariuomenei Naujojoje Gvinėjoje buvo įsakyta pasitraukti į šiaurinę salos dalį, kur ji susidūrė su Australijos ir JAV kariais Buna-Gonos mūšyje. Gvadalkanalis netrukus tapo abiejų pusių pagrindiniu susidūrimo tašku. 1943 m. pradžioje šioje saloje japonai buvo nugalėti ir pasitraukė. Birmoje Britų Sandraugos pajėgos surengė dvi operacijas. Pirmoji buvo pražūtingas puolimas į Arakano regioną 1942 m. pabaigoje, privertęs Sąjungininkus iki 1943 m. gegužės mėnesio atsitraukti iki pat Indijos. Antroji buvo nereguliariųjų (partizaninių) pajėgų suformavimas už Japonijos fronto linijų vasarį, tačiau iki balandžio pabaigos operacija nedavė aiškių rezultatų.

Rytų frontas (1942–1943)

Sovietų kariai atakuoja, Stalingradas, 1943 m. vasaris.

Nepaisant didelių nuostolių, 1942 m. pradžioje Vokietija ir jos sąjungininkės sustabdė didelį sovietų puolimą centrinėje ir pietinėje europinės Rusijos dalyse, išlaikydamos daugumą per ankstesnius metus pasiektų teritorinių laimėjimų. Gegužės mėnesį vokiečiai sumušė puolančias sovietų pajėgas mūšiuose Kerčės pusiasalyje ir prie Charkivo, o 1942 m. birželio mėnesį pradėjo pagrindinį vasaros puolimą į pietinę europinės Rusijos dalį. Šio puolimo tikslas buvo užimti Kaukazo regiono naftos telkinius (ypač Azerbaidžane) ir Kubanės stepę, tuo pačiu metu išlaikant pozicijas šiaurinėse ir centrinėse fronto dalyse. Vokiečiai padalino armijų grupę „Pietūs“ į dvi atskiras grupes: armijų grupė „A“ žygiavo link žemutinio Dono ir smogė pietryčių kryptimi Kaukazo link, o armijų grupė „B“ žygiavo link Volgos. Sovietai nusprendė įsitvirtinti Stalingrade, Volgos žemupyje.

1942 m. vasarą prasidėjo Stalingrado mūšis. Iki lapkričio vidurio, vokiečiai, per įnirtingus gatvių mūšius, beveik užėmė Stalingradą. Sovietai pradėjo antrąjį žiemos kontrpuolimą, sudarytą iš dviejų operacijų: vokiečių pajėgų apsupimą Stalingrade ir puolimą prieš Rževo liniją netoli Maskvos. Pastaroji operacija buvo nesėkminga ir sovietai patyrė didelių nuostolių. Tačiau pietuose, iki 1943 m. vasario mėnesio pradžios, Vokietijos kariuomenė patyrė milžiniškų nuostolių. Stalingrado mūšis buvo didžiausias ir daugiausiai aukų nusinešęs miesto mūšis karybos istorijoje.^{[reikalingas šaltinis]} Šio mūšio pabaigoje, vokiečių 6-oji armija ir 4-oji tankų armija buvo sunaikintos, o armijų grupė „B“ – sumušta ir chaotiškai besitraukianti.^{[reikalingas šaltinis]} Sovietų pergalė Stalingrade pakeitė rytų fronto jėgų pusiausvyrą jų naudai ir psichologiškai pakylėjo Raudonąją armiją.^{[reikalingas šaltinis]} Fronto linija buvo nustumta atgal už pozicijų, kurias vokiečiai turėjo prieš vasaros puolimą. 1943 m. vasario viduryje, sovietų puolimui aprimus, vokiečiai pradėjo dar vieną puolimą Charkivo kryptimi – užimdami Charkivą, Belgorodą ir sukurdami kyšulį fronto linijoje prie Kursko.

Vakarų Europos, Atlanto ir Viduržemio jūros regionas (1942–1943)

Vokiečių povandeninis laivas U-571 torpedavo JAV tanklaivį. Prie Floridos krantų. 1942 liepa.

Prastų JAV karinio jūrų laivyno vadovybės sprendimų dėka, 1942 m. Vokietijos laivynas suniokojo Sąjungininkų laivybą prie vakarinių Atlanto vandenyno krantų, nuskandindamas šimtus tanklaivių, krovininių ir kitų laivų. 1941 m. lapkričio mėnesį Britų Sandraugos pajėgos pradėjo kontrpuolimą Šiaurės Afrikoje ir susigrąžino visas prieš tai vokiečių ir italų tame regione užimtas teritorijas. 1942 m. sausio mėnesį vokiečiai taip pat pradėjo puolimą Šiaurės Afrikoje ir vasario pradžioje nustūmė britus atgal į pozicijas prie Gazalos linijos (keli kilometrai į vakarus nuo Tubruko). Po to, kovos laikinai sulėtėjo, kol Vokietija ruošėsi artėjantiems puolimams. Ašies šalių puolimas Libijoje privertė Sąjungininkus trauktis gilyn į Egiptą, kol Ašies pajėgos buvo sustabdytos prie Alameino. Susirūpinimas, kad japonai gali panaudoti bazes Viši kontroliuojamame Madagaskare, paskatino britus 1942 m. gegužės pradžioje įsiveržti į salą. Europoje Sąjungininkų specialiųjų pajėgų reidai į strateginius taikinius, pasibaigę nesėkmingu Djepo reidu, parodė Sąjungininkų nesugebėjimą pradėti invazijos į žemyninę Europą be geresnio pasiruošimo, įrangos ir operacinio saugumo.

Amerikiečių kariai išsilaipina Alžyre, 1942 m. lapkritis.

1942 m. rugpjūtį Sąjungininkams pavyko atremti antrą ataką prieš Alameiną ir, su dideliais nuostoliais, pavyko pristatyti desperatiškai reikalingas atsargas į apsiaustą Maltą. Po kelių mėnesių, Sąjungininkai patys pradėjo puolimą Egipte, kuriuo išstūmė Ašies pajėgas ir pradėjo į vakarus per Libiją. Netrukus po šio puolimo įvyko anglų ir amerikiečių išsilaipinimas Prancūzijos Šiaurės Afrikoje (Alžyre, Maroke, Tunise), kurią kontroliavo Viši režimas. Po išsilaipinimo, vietinė valdžia prisijungė prie Sąjungininkų. Į šį aktą Hitleris atsakė įsakydamas okupuoti Viši Prancūziją; nors Viši pajėgos nesipriešino vokiečių okupacijai (kuri, formaliai, buvo 1940 m. paliaubų pažeidimas), jos nuskandino savo laivyną Tulone, kad laivų neužgrobtų vokiečiai. Ašies pajėgos Afrikoje pasitraukė į Tunisą, kurį Sąjungininkai galiausiai užėmė 1943 m. gegužės mėnesį, į nelaisvę paimdami kelis šimtus tūkstančių Ašies karių.

1943 m. birželio mėnesį britai ir amerikiečiai pradėjo strateginę bombardavimo kampaniją prieš Vokietiją, siekdami sutrikdyti karo ekonomiką, demoralizuoti ir, griaunant civilinę infrastruktūrą, sukurti vidaus pabėgėlių bangą. Hamburgo bombardavimas buvo viena pirmųjų kampanijos operacijų, padariusi didelių nuostolių šio svarbaus pramonės centro infrastruktūrai ir pareikalavęs didelių civilių aukų.

Sąjungininkai įgauna pagreitį (1943–1944)

Sovietų 6-oji gvardijos armija naudoja amerikiečių M3 Lee tankus, gautus lendlizo dėka. Kursko mūšis, 1943 m. liepa.

Vokiečių ir sovietų kariuomenės Kursko kyšulyje, 1943 m. liepa–rugpjūtis.

Po Gvadalkanalio kampanijos, Sąjungininkai pradėjo naujas operacijas prieš Japoniją Ramiajame vandenyne. 1943 m. gegužės mėnesį, Kanados ir JAV pajėgos buvo pasiųstos eliminuoti Japonijos pajėgas Aleutų salose. Netrukus po to, JAV, remiamos Australijos, Naujosios Zelandijos bei pajėgų, suformuotų iš Ramiojo vandenyno salų gyventojų, pradėjo dideles sausumos, jūros ir oro operacijas, kurių tikslas buvo izoliuoti Naująją Gvinėją, užimant aplinkines salas. Taip buvo siekiama pažeisti Japonijos centrinio Ramiojo vandenyno gynybinį perimetrą Gilberto ir Maršalo salose. Iki 1944 m. kovo pabaigos Sąjungininkai pasiekė abu tikslus ir neutralizavo pagrindinę Japonijos bazę Truko lagūnoje, priklausančiame Karolinų saloms. Balandžio mėnesį Sąjungininkai pradėjo operaciją su tikslu susigrąžinti vakarinę Naujosios Gvinėjos dalį.

Rytų fronte, tiek vokiečiai, tiek sovietai 1943 m. pavasarį ir vasaros pradžią ruošėsi dideliems puolimams centrinėje europinės Rusijos dalyje. 1943 m. liepos 5 d. Vokietija puolė sovietų pajėgas aplink Kursko kyšulį, pradėdamos Kursko mūšį. Per savaitę vokiečių puolimas išseko prieš gerai įrengtus sovietų gynybos įtvirtinimus, ir pirmą kartą kare Hitleris atšaukė operaciją, kol ji nebuvo pasiekusi taktinės ar operacinės sėkmės. Šiam sprendimui iš dalies įtakos turėjo liepos 9 d. pradėta Sąjungininkų invazija į Siciliją. Kartu su ankstesnėmis Italijos karinėmis nesėkmėmis, ši invazija, vėliau, tą patį mėnesį, lėmė Mussolini nuvertimą ir areštą.

1943 m. liepos 12 d. sovietai pradėjo savo kontrpuolimus, o Vokietijos pergalės ar net lygiųjų galimybė jau atrodė miglotai. Kursko mūšis buvo vienas didžiausių mūšių karybos istorijoje, pasižymėjęs itin didžiuliu tankų ir kitos technikos kiekiu bei pareikalavęs milžiniškų abipusių aukų. Sovietų pergalė Kurske žymėjo Vokietijos pranašumo pabaigą, po kurios, Sovietų Sąjunga perėmė strateginę iniciatyvą Rytų fronte. Vokiečiai bandė stabilizuoti savo rytinį frontą palei paskubomis įrenginėjamą Panther–Wotan (dar vadintą Ostwall) fortifikacijų liniją nuo Narvos šiaurėje iki, palei Dnieprą, Juodosios jūros pietuose; tačiau sovietai ją pralaužė per Smolensko operaciją ir mušyje prie žemutinio Dniepro.

1943 m. rugsėjo 3 d. Vakarų Sąjungininkai pradėjo invaziją į žemyninę Italijos dalį. Operacijai dar tik prasidedant, nauja Italijos vadovybė su Sąjungininkais pasirašė Kasibilės paliaubas. Vokietija į paliaubas atsakė įsiveržimu į šiaurinę bei centrinę Italiją; padedama vietos fašistų, Vokietija nuginklavo Italijos karines pajėgas, kurios, daugeliu atvejų, buvo be vadovybės įsakymų. Įvykdžiusi karinę didžiosios dalies Italijos okupaciją, Vokietija įrengė eilę gynybinių linijų. Šių operacijų metu, Vokietijos specialiosios pajėgos taip pat išgelbėjo Mussolini, kuris netrukus Vokietijos okupuotoje Italijoje įkūrė naują, pavaldžią valstybę, pavadintą Italijos socialine respublika. Dėl to, kilo Italijos pilietinis karas. Vakarų Sąjungininkai veržėsi per kelias linijas, kol lapkričio viduryje pasiekė pagrindinę Vokietijos gynybinę liniją ties Montekasinu (it. Monte Cassino), į pietryčius tarp Neapolio ir Romos.

Sąjungininkams atrandant vis efektyvesnių priemonių prieš Vokietijos povandeninius laivus, vokiečių operacijos Atlante vandenyne blėso. 1943 m. gegužės mėnesį, dėl didelių povandeninių laivų nuostolių, Vokietijos karinis jūrų laivynas laikinai sustabdė savo išpuolių kampaniją. 1943 m. lapkričio mėnesį Franklin D. Roosevelt, Winston Churchill ir Čiang Kai-ši susitiko Kairo konferencijoje. Po to, JAV ir Britanijos vadovai susitiko su Josifu Stalinu Teherano konferencijoje. Pirmojoje konferencijoje buvo nuspręsta dėl Japonijos užgrobtų teritorijų grąžinimo po karo ir dėl karinio planavimo Birmos kampanijai. Antroje konferencijoje buvo susitarta, kad Vakarų Sąjungininkai 1944 m. atidarys antrą frontą Europoje, o Sovietų Sąjunga paskelbs karą Japonijai per tris mėnesius nuo Vokietijos pralaimėjimo.

1944 m. sausį Sąjungininkai pradėjo seriją atakų Italijoje prieš Montekasino liniją ir bandė ją apeiti išsilaipindami Ancijuje. 1944 m. sausio 27 d. sovietų kariuomenė pradėjo didelį puolimą, kurio metu išstūmė vokiečių pajėgas iš Leningrado srities ir taip užbaigė vieną kruviniausių istorijoje apsiaustį – Leningrado blokadą. Tolimesnį sovietų puolimą Narvos mūšyje, ties prieškario Estijos siena, sustabdė Vokietijos armijos grupė „Šiaurė“, kuriai talkino estai, tikėdamiesi atkurti Estijos nepriklausomybę. Pralaimėjimas Narvos mūšyje sulėtino tolesnes sovietų operacijas Baltijos jūros regione. Iki 1944 m. gegužės pabaigos sovietai užėmė Krymą, išstūmė didžiąją dalį Ašies pajėgų iš Ukrainos ir surengė įsiveržimus į Rumuniją, kuriuos bendros Vokietijos ir Rumunijos pajėgos atrėmė. Sąjungininkų puolimas Italijoje buvo sėkmingas ir, nors kelioms vokiečių divizijoms buvo leista atsitraukti, birželio 4 d. buvo užimta Roma.

Sąjungininkų rezultatai žemyninėje Azijoje buvo nevienareikšmiai. 1944 m. kovo mėnesį japonai pradėjo pirmąją iš dviejų planuotų invazijų – operaciją prieš Sąjungininkų pozicijas Asame, Indijoje, ir netrukus apgulė Britų Sandraugos pozicijas Imphale ir Kohimoje. 1944 m. gegužę britų ir indų pajėgos pradėjo kontrpuolimą, kuris iki liepos mėnesio išstūmė japonų kariuomenę į Birmą. Netrukus, Kinijos pajėgos, kurios 1943 m. pabaigoje įsiveržė į šiaurinę Birmą, apgulė japonus Mjičinoje. Antrosios japonų invazijos į Kiniją tikslas buvo sunaikinti pagrindines Kinijos pajėgas, užtikrinti geležinkelių linijų kontrolę ir užimti Sąjungininkų aerodromus. Iki birželio mėnesio japonai užkariavo Henano provinciją ir pradėjo naują puolimą prieš Čangšą.

Vakarų frontas ir Sąjungininkų strateginiai proveržiai (1944)

„Omahos“ paplūdimys, Normandijos operacija, 1944 m. birželis.

Vakarų Sąjungininkai išvaduoja Paryžių, 1944 m. rugpjūtis.

1944 m. birželio 6 d. – vadinamą D diena – Vakarų Sąjungininkai surengė invaziją į šiaurinę Prancūziją. Po kelių mėnesių, perkėlę kelias Sąjungininkų divizijas iš Italijos, jie taip pat puolė pietinę Prancūziją, išsilaipindami Provanse. Šie išsilaipinimai buvo sėkmingi ir lėmė Vokietijos armijos dalinių pralaimėjimą Prancūzijoje. Rugsėjo mėnesį, Paryžiuje, vietinės rezistencijos kovotojai sukilo prieš vokiečių karinę administraciją; rugpjūčio 25 dieną, rezistencijos kovotojai ir Sąjungininkų remiami Laisvosios Prancūzijos daliniai, kuriems vadovavo generolas Charles de Gaulle, išlaisvino Paryžių. Antroje metų pusėje, Sąjungininkai nuosekliai stūmė Vokietijos pajėgas Vakarų Europoje. Tačiau bandymas didelėmis oro desanto pajėgomis įsiveržti į šiaurės Vokietiją per Nyderlandus buvo nesėkmingas. Sąjungininkų pajėgos buvo sulaikytos ties Rūro upe, kurios jiems kirsti nepavyko. Italijoje Sąjungininkų puolimas sulėtėjo dėl paskutinės Vokietijos gynybos linijos.

Birželio 22 d. sovietai pradėjo strateginį puolimą Baltarusijoje (operaciją „Bagrationas“), kurio metu beveik sunaikino Vokietijos armijų grupę „Centras“. Šio puolimo metu taip pat vyko Vilniaus, Šiaulių bei Kauno puolamosios operacijos, per kurias okupuota didesnė dalis Lietuvos teritorijos.^{[reikalingas šaltinis]} Netrukus susiformavo Lietuvos partizanai, o taip pat ir partizanų organizacijos Latvijoje bei Estijoje; visose Baltijos šalyse prasidėjo ginkluotas pasipriešinimas sovietų okupacijai, kuris tęsėsi ir po karo. Dalis vokiečių pajėgų įstrigo Kuršo katile (Kuršo pusiasalyje, vakarinėje Latvijoje) ir ten išsilaikė iki pat karo pabaigos.

Sovietų dalinių išsidėstymas operacijos „Bagrationas“ metu, 1944 m. birželis–rugpjūtis.

Kitą mėnesį, sovietai pradėjo dar vieną puolimą, kuris išstūmė vokiečių kariuomenę iš vakarų Ukrainos ir rytų Lenkijos. Sovietai įkūrė komunistinį Lenkijos nacionalinio išsivadavimo komitetą, kad šis kontroliuotų Lenkijos teritoriją ir kovotų su Lenkijos Armija Krajova. Sovietų Raudonoji armija buvo rytinuose Varšuvos rajonuose, kitoje Vyslos upės pusėje, ir pasyviai stebėjo, kaip vokiečiai malšino Armijos Krajovos inicijuotą Varšuvos sukilimą. Vokiečiai taip pat numalšino nacionalinį sukilimą Slovakijoje. Sovietų strateginis puolimas rytų Rumunijoje atkirto ir sunaikino didelę dalį ten buvusios Voketijos armijų grupės pajėgų. Tai lėmė valstybės perversmus Rumunijoje ir Bulgarijoje, po kurių šios šalys perėjo į Sąjungininkų pusę.

1944 m. rugsėjį sovietų kariuomenė įsiveržė į Jugoslaviją ir, dėl atkirtimo rizikos, privertė greitai trauktis Vokietijos armijų grupes „E“ ir “F“, kurios buvo dislokuotas Graikijoje, Albanijoje ir Jugoslavijoje. Tuo metu, komunistų partizanai – kurių lyderis buvo maršalas Josip Broz Tito, nuo 1941 m. vadovavęs partizaninei kampanijai prieš vokiečių okupaciją – kontroliavo didžiąją dalį Jugoslavijos teritorijos ir dalyvavo stabdant vokiečių pajėgas pietuose. Šiaurės Serbijoje, sovietų kariuomenė, ribotai remiama Bulgarijos pajėgų, padėjo partizanams spalio 20 d. kartu užimti sostinę Belgradą. Po kelių dienų, sovietai pradėjo didžiulį puolimą prieš vokiečių okupuotą Vengriją, kuris truko iki Budapešto kritimo 1945 m. vasario mėnesį. Skirtingai nuo pergalių Balkanuose, aršus suomių pasipriešinimas sovietų puolimui Karelijos sąsmaukoje neleido sovietams okupuoti Suomijos ir lėmė paliaubas tarp šių dviejų valstybių. Suomija buvo priversta kurį laiką kovoti su savo buvusiais sąjungininkais vokiečiais.

Generolas Douglas MacArthur grįžta į Filipinus. Leitės mūšis, 1944 m. spalio 20 d.

Iki 1944 m. liepos pradžios Pietryčių Azijoje esančios Britų Sandraugos pajėgos atrėmė japonų apgultį Asame, nustumdamos japonus atgal prie Čindvino upės, o kinai užėmė Mjičiną. 1944 m. rugsėjį Kinijos pajėgos susirėmė Junanio provincijoje, kur vėl užėmė Birmos kelią.^{[reikalingas šaltinis]} Tačiau birželio viduryje japonai užėmė Čangšą, o rugpjūčio pradžioje – Hengjango miestą. Po to jie įsiveržė į Guangsi provinciją, kurioje iki lapkričio pabaigos užėmė kelis didelius miestus, o iki gruodžio vidurio – sėkmingai sujungę savo pajėgas Kinijoje ir Indokinijoje.

Ramiajame vandenyne JAV pajėgos toliau stūmė Japonijos gynybinį perimetrą. 1944 m. birželio viduryje JAV pradėjo puolimą prieš Marianų ir Palau salas bei Filipinų jūros mūšyje stipriai sumušė Japonijos karinį laivyną. Šie pralaimėjimai lėmė Japonijos ministro pirmininko Hideki Tojo atsistatydinimą, o JAV įgijo aerodromus, iš kurių galėjo pradėti intensyvius sunkiųjų bombonešių smūgius Japonijos saloms. Spalio pabaigoje JAV pajėgos įsiveržė į Filipinų Leitės salą; netrukus, Sąjungininkų laivynas pasiekė dar vieną didelę pergalę Leito įlankos mūšyje, kuris buvo vienas didžiausių jūrų mūšių istorijoje.

Sąjungininkų pergalė (1944–1945)

Jaltos konferencija – Churchill, Roosevelt ir Stalinas, 1945 m. vasaris.

1944 m. gruodžio 16 d. Vokietija paskutinį kartą pabandė sustabdyti padalinti Sąjungininkų pajėgas Vakarų fronte, panaudodama didžiąją dalį likusių rezervų ir pradėdama didžiulį kontrpuolimą Ardėnuose bei palei Prancūzijos ir Vokietijos sieną, tikėdamasi apsupti dideles Vakarų Sąjungininkų kariuomenės pajėgas ir užimti jų pagrindinį tiekimo uostą Antverpene. Puolimo strateginis lūkestis buvo paskatinti politinį susitarimą Vokietijai palankesnėmis sąlygomis. Iki 1945 m. sausio 16 d. šis puolimas buvo atremtas ir strateginiai tikslai buvo nepasiekti. Italijoje Vakarų Sąjungininkai tebebuvo užstrigę prie Vokietijos gynybos linijos. 1945 m. sausio viduryje Raudonoji armija puolė Lenkiją, verždamasi nuo Vyslos iki Oderio upės Vokietijoje, ir užėmė Rytų Prūsiją. Vasario 4 d. Sovietų Sąjungos, Britanijos ir JAV lyderiai susitiko Jaltos konferencijoje. Jie susitarė dėl pokario Vokietijos okupacijos ir dėl to, kada Sovietų Sąjunga prisijungs prie karo prieš Japoniją.

Amerikiečių kariai kelia vėliavą Ivo Džimoje, 1945 m. vasario 23 d.

Vasarį sovietai įžengė į Sileziją ir Pomeraniją, o Vakarų Sąjungininkai įžengė į vakarinę Vokietiją ir pasiekė Reino upę. Mėnesio pabaigoje Vakarų Sąjungininkai kirto Reiną į šiaurę ir pietus nuo Rūro bei apsupo Vokietijos armijų grupę „B“. Kovo pradžioje, bandydama apsaugoti paskutinius naftos rezervus Vengrijoje ir atsiimti Budapeštą, Vokietija pradėjo paskutinį didelį puolimą prieš sovietų kariuomenę prie Balatono ežero. Per dvi savaites puolimas buvo atremtas, o sovietai pasistūmėjo į Vieną ir užėmė miestą. Balandžio pradžioje sovietų kariuomenė užėmė Karaliaučių, o Vakarų Sąjungininkai galiausiai pasistūmėjo į priekį Italijoje bei nužygiavo per visą vakarų Vokietiją, užimdami Hamburgą ir Niurnbergą.^{[reikalingas šaltinis]} JAV ir Sovietų Sąjungos pajėgos susitiko prie Elbės upės balandžio 25 dieną, palikdamos neužimtas vietoves pietų Vokietijoje ir aplink Berlyną.^{[reikalingas šaltinis]}

Sovietų kariai iškėlė vėliavą virš Reichstago, 1945 gegužės 2 d.

Balandžio pabaigoje sovietų kariuomenė šturmavo ir užėmė Berlyną. Italijoje vokiečių pajėgos pasidavė balandžio 29 dieną, o Italijos socialinė respublika kapituliavo po dviejų dienų. Balandžio 30 dieną buvo užimtas Reichstagas, o tai žymėjo nacistinės Vokietijos karinį pralaimėjimą.

Minia po Churchill kalbos apie pergalę Europoje. Londonas, 1945 m. gegužės 8 d.

Šiuo laikotarpiu abiejose pusėse įvyko esminių vadovybės pokyčių. Balandžio 12 d. mirė JAV prezidentas Roosevelt, o jį pakeitė viceprezidentas Harry S. Truman. Balandžio 28 dieną italų partizanai nužudė Benito Mussolini. Balandžio 30 dieną, savo būstinėje, nusižudė Adolfas Hitleris. Jį pakeitė admirolas Karl Dönitz (kaip reicho prezidentas) ir Joseph Goebbels (kaip reicho kancleris); Goebbels taip pat nusižudė kitą dieną ir jį pakeitė Lutz Graf Schwerin von Krosigk; jo vyriausybė vėliau buvo žinoma kaip Flensburgo vyriausybė. Visiškas ir besąlyginis Vokietijos kapituliacijos aktas Europoje buvo pasirašytas gegužės 7 ir 8 dienomis, o įsigaliojo gegužės 8 dienos pabaigoje. Vokietijos armijų grupė „Centras“ priešinosi Prahoje iki gegužės 11 d. Visus likusius Vokietijos vyriausybės narius Sąjungininkų pajėgos suėmė Flensburge gegužės 23 dieną. Birželio 5 dieną visos Vokietijos politinės ir karinės institucijos, pagal Berlyno deklaraciją, buvo perduotos Sąjungininkų kontrolei.

Ramiojo vandenyno teatre, JAV pajėgos, lydimos Filipinų pajėgų, toliau stūmėsi Filipinuose ir iki 1945 m. balandžio pabaigos užėmė Leitės salą. 1945 m. sausį šios pajėgos išsilaipino Lusone ir kovo mėnesį atsiėmė Manilą. Kovos Lusone, Mindanao ir kitose Filipinų salose tęsėsi iki karo pabaigos. Tuo tarpu JAV armijos oro pajėgos pradėjo masinį strategiškai svarbių Japonijos miestų bombardavimą, siekdamos sunaikinti Japonijos karo pramonę ir demoralizuoti civilius. Kovo 9–10 dienomis įvykęs reidas prieš Tokiją buvo vienas didžiausių konvencinių bombardavimų karo istorijoje.

1945 m. gegužę Australijos kariuomenė išsilaipino šiaurinėje Borneo salos dalyje ir užėmė ten esančius naftos telkinius. Kovo mėnesį britų, amerikiečių ir kinų pajėgos nugalėjo japonus šiaurinėje Birmoje, o britai iki gegužės 3 d. pasiekė Rangūną. Kinijos pajėgos pradėjo kontrataką Vakarų Hunano mūšyje, kuris vyko nuo 1945 m. balandžio 6 d. iki birželio 7 d. Amerikos karinio jūrų laivyno ir desantinės pajėgos taip pat judėjo Japonijos link, iki kovo mėnesio užimdamos Ivo Džimą, o iki birželio pabaigos – Okinavą. Tuo pačiu metu povandeninių laivų vykdoma jūrų blokada darė didelę žalą Japonijos ekonomikai ir smarkiai sumažino jos galimybes aprūpinti toli dislokuotas pajėgas.

Liepos 11 d. Sąjungininkų lyderiai susitiko Potsdamo konferencijoje, Vokietijoje. Jie patvirtino ankstesnius susitarimus dėl Vokietijos okupacijos, rekonstrukcijos ir teritorijų. JAV, Jungtinė Karalystė ir Kinija dar kartą pakartojo reikalavimą Japonijai besąlygiškai kapituliuoti, Potsdamo deklaracijoje aiškiai pareikšdamos, kad alternatyva Japonijai yra tik „greitas ir visiškas sunaikinimas“. Šios konferencijos metu Jungtinėje Karalystėje vyko visuotiniai rinkimai ir Clement Attlee pakeitė Churchill ministro pirmininko poste.

Japonijos vyriausybė atmetė besąlyginę kapituliaciją, manydama, kad bus pajėgi derėtis dėl palankesnių pasidavimo sąlygų. Rugpjūčio pradžioje JAV numetė atomines bombas ant Japonijos miestų Hirošimos ir Nagasakio. Tarp šių dviejų sprogdinimų, Sovietų Sąjunga, vadovaudamasi Jaltos susitarimu, paskelbė karą Japonijai, įsiveržė į Japonijos kontroliuojamą Mandžiūriją ir greitai nugalėjo Japonijos, tuo metu didžiausią, armiją. Šie du įvykiai įtikino anksčiau nepalenkiamus Japonijos lyderius sutikti su besąlygiška kapituliacija. Per tą laiką, Raudonoji armija taip pat užėmė pietinę Sachalino salos dalį ir Kurilų salas. 1945 m. rugpjūčio 9–10 d. naktį imperatorius Hirohito pranešė apie savo sprendimą sutikti su Sąjungininkų Potsdamo deklaracijos sąlygomis. Po penkių dienų, imperatorius, per radiją transliuota kalba, paskelbė apie šį sprendimą Japonijos žmonėms. 1945 m. rugpjūčio 15 d. Japonija kapituliavo, o formalūs kapituliacijos dokumentai galutinai buvo pasirašyti Tokijo įlankoje, JAV karo laivo USS „Missouri“ denyje, 1945 m. rugsėjo 2 dieną – tai pažymėjo Antrojo pasaulinio karo pabaigą.

Pasekmės ir įvykiai po karo

Teisiami nacių lyderiai, Niurnbergo tribunolas, 1945 m. lapkritis.

Sąjungininkų okupuota Vokietija buvo padalinta į okupacines zonas.

Pasibaigus karui, Sąjungininkai įsteigė okupacines administracijas Vokietijoje ir Austrijoje, kurios iš pradžių buvo padalintos į vakarinę ir rytinę okupacines zonas, o jas, atitinkamai, kontroliavo Vakarų Sąjungininkai ir Sovietų Sąjunga. Netrukus, vis gilėjantys politiniai nesutarimai tarp Vakarų Sąjungininkų ir Sovietų Sąjungos lėmė skirtingą šių zonų ateitį. Vokietijoje okupacinės zonos oficialiai baigėsi 1949 metais, o dvi zonos tapo atskiromis šalimis – Vakarų Vokietija ir komunistine Rytų Vokietija. Berlynas taip pat buvo padalintas į Vakarų ir Rytų Berlyną, o Vakarų Vokietijos faktine sostine tapo Bona. Austrijoje okupacija tęsėsi iki 1955 metų, kai bendra Vakarų Sąjungininkų ir Sovietų Sąjungos sutartis leido Austrijai susivienyti kaip demokratinei valstybei, kurios konstitucijoje buvo įtvirtintas neutralitetas, ir, kuri formaliai nepriklausė jokiam politiniam blokui.

Sąjungininkų okupacijos metu pradėta denacifikacijos kampanija, o likusiems nacių lyderiams surengtas Niurnbergo tribunolas – tarptautinis teismas, kurio metu nacių lyderiai buvo teisiami už karo nusikaltimus, nusikaltimus žmoniškumui, genocidą ir kitas veikas. Denacifikacijos procesas buvo kritikuojamas dėl selektyvumo; didelei daliai žemesnio rango buvusių nacių taikyta amnestija ir jie reintegravosi į Vakarų Vokietijos visuomenę.

Po kapituliacijos, Japonija buvo formaliai okupuota ir valdoma Sąjungininkų iki San Francisko sutarties įsigaliojimo 1952 m. balandžio 28 d. Okupacijoje, kuriai vadovavo JAV kariuomenė, dalyvavo beveik milijonas Sąjungininkų karių. Okupaciją prižiūrėjo JAV generolas Douglas MacArthur. Sovietų Sąjunga beveik neturėjo įtakos Japonijoje, nes atsisakė dalyvauti, nenorėdama, kad sovietų kariuomenė būtų tiesiogiai pavaldi JAV generolui. Skirtingai nei Vokietijoje, Sąjungininkai neperėmė tiesioginės Japonijos civilinės administracijos kontrolės. Po Japonijos kapituliacijos, šalies vyriausybė toliau oficialiai veikė pagal Meidži Konstitucijos nuostatas, o Hirohito išliko imperatoriumi. Tačiau kitiems Japonijos lyderiams už karo bei kitus nusikaltimus buvo surengtas Tarptautinis Karinis Tolimųjų Rytų Tribunolas. MacArthur pavedimu buvo įgyvendinta eilė reformų, o 1947 m. priimta, didele dalimi MacArthur teisininkų parašyta, nauja Japonijos konstitucija.

Siekdamos palaikyti taiką pasaulyje, Sąjungininkės įkūrė Jungtinių Tautų Organizaciją (JTO), kuri oficialiai įsteigta 1945 m. spalio 24 d. 1948 m. priimta Visuotinė žmogaus teisių deklaracija, taikoma visoms JTO narėms. Didžiosios Sąjungininkų valstybės – JAV, Jungtinė Karalystė, Sovietų Sąjunga, Kinija ir Prancūzija – tapo nuolatinėmis Jungtinių Tautų Saugumo Tarybos narėmis. Penkios nuolatinės narės išliko iki šių dienų, nors dvi formaliai pasikeitė: 1971 m. Kinijos Respubliką pakeitė Kinijos Liaudies Respublika, o 1991 m. Sovietų Sąjungą pakeitė jos įpėdinė Rusijos Federacija.

Teritoriniai pokyčiai

Vokietija prarado ketvirtadalį savo ikikarinės (1937 m.) teritorijos. Silezija, Noimarkas ir didžioji dalis Pomeranijos prijungta prie Lenkijos. Rytų Prūsija padalinta tarp Lenkijos ir Sovietų Sąjungos. Apie 9 milijonai etninių vokiečių iš šių kraštų išvaryti į Vokietiją, taip pat 3 milijonai vokiečių iš Sudetų krašto Čekoslovakijoje. Dešimtmečio pabaigoje, apie penktadalis Vakarų Vokietijos gyventojų buvo pabėgėliai iš rytų.

Sovietų Sąjunga perėmė Lenkijos provincijas į rytus nuo Kerzono linijos; iš šių teritorijų buvo ištremti apie 2 milijonai lenkų. Baltijos šalys po karo liko okupuotos ir aneksuotos Sovietų Sąjungos. Šiaurės rytų Rumunijos dalis – Besarabija (daugiausia dabartinė Moldova), ir dalis rytų Suomijos – Karelija, taip pat buvo užimtos ir aneksuotos Sovietų Sąjungos. Italija prarado savo monarchiją, kolonijinę imperiją ir kai kurias Europos teritorijas. Azijoje JAV vadovavo Japonijos okupacijai ir administravo buvusias Japonijos salas vakarinėje Ramiojo vandenyno dalyje, o sovietai aneksavo pietų Sachaliną ir Kurilų salas.

Geopolitinės pasekmės

Komunistinis Rytų blokas (įskaitant ir aneksuotos Sovietų Sąjungos teritorijas) ir valstybių sienų pokyčiai rytinėje Europoje po karo.

Įtampa ir politinių santykių prastėjimas tarp Vakarų Sąjungininkių ir Sovietų Sąjungos pradėjo ryškėti dar prieš pasibaigiant karui. Be Vokietijos, likusi Europa taip pat buvo padalinta į Vakarų ir Sovietų Sąjungos įtakos sferas. Dauguma Rytų ir Vidurio Europos šalių pateko į Sovietų Sąjungos sferą, todėl susiformavo komunistiniai režimai, kuriuos visiškai arba iš dalies rėmė Sovietų Sąjungos okupacinė valdžia. Dėl to, Rytų Vokietija, Lenkija, Vengrija, Rumunija, Bulgarija, Čekoslovakija ir Albanija tapo Sovietų Sąjungos satelitinėmis valstybėmis. Tik Josip Broz Tito valdoma komunistinė Jugoslavija vykdė visiškai nepriklausomą politiką, dėl ko, jos santykiai su Sovietų Sąjunga buvo įtempti. Komunistų sukilimas Graikijoje buvo numalšintas su JAV ir Britanijos palaikymu, o šalis liko orientuota į Vakarus.

Pokario pasaulio pasidalijimą formalizavo dvi tarptautinės karinės sąjungos – JAV vadovaujama NATO ir Sovietų Sąjungos vadovaujamas Varšuvos paktas. Ilgą politinės įtampos ir konfrontacijos tarp jų laikotarpį – Šaltąjį karą – lydėjo precedento neturinčios ginklavimosi varžybos ir karai per tarpininkus.

Korėja, prieš karą buvusi Japonijos kolonija, padalinta į dvi okupacines zonas egzistavusias nuo 1945 iki 1948 metų – šiaurinę zoną, okupuotą Sovietų Sąjungos, ir pietinę zoną, okupuotą JAV. 1948 metais šios dvi zonos, atskirtos ties 38-ąja lygiagrete, tapo atskiros respublikos, kurių kiekviena teigė esanti teisėta visos Korėjos valdžia. Tai galiausiai lėmė Korėjos karą.

Kinijoje nacionalistų ir komunistų pajėgos 1946 m. birželį atnaujino pilietinį karą. Komunistų pajėgos laimėjo ir žemyninėje Kinijos dalyje įkūrė Kinijos Liaudies Respubliką, o nacionalistų pajėgos 1949 m. atsitraukė į Taivaną. Artimuosiuose Rytuose arabų šalims atmetus Jungtinių Tautų Palestinos padalijimo planą bei paskelbus Izraelio valstybės sukūrimą, 1948 m. prasidėjo Arabų–Izraelio karas ir ilgalaikis Arabų–Izraelio konfliktas. Nors Europos valstybės bandė išlaikyti kai savo kolonijines imperijas, karo padaryta žala, tiek jų reputacijai, tiek turimiems resursams, lėmė šių imperijų dezintegraciją ir dekolonizaciją.

Ekonomika

Pasaulio ekonomika smarkiai nukentėjo nuo karo, tačiau kariavusios šalys patyrė skirtingą poveikį. JAV iškilo kaip daug turtingesnės, o tai lėmė ryškų gimstamumo padidėjimą; iki 1950 m. JAV BVP vienam gyventojui buvo daug didesnis nei bet kurios kitos valstybės ir šalis dominavo pasaulio ekonomikoje. Sąjungininkų okupacinė valdžia nuo 1945 iki 1948 m. Vakarų Vokietijoje vykdė pramoninio nuginklavimo politiką. Tačiau ekonomikos buvo labai susijusios dėl tarptautinė prekybos ir ši politika prisidėjo prie ekonominės stagnacijos Europoje bei keleriems metams atidėjo Europos atsigavimą po karo.

1944 m. liepos mėnesį Breton Vudso konferencijoje, Sąjungininkai ir kitos pasaulio šalys parengė naują ekonominę ir finansinę pokario sistemą. Pagal šį susitarimą, pasibaigus karui, buvo įsteigtas Tarptautinis valiutos fondas (TVF) bei Tarptautinis rekonstrukcijos ir plėtros bankas, kurie vėliau tapo Pasaulio banko dalimi. Breton Vudso sistema gyvavo iki 1973 m.

Atsigavimas prasidėjo nuo 1948 m. viduryje su valiutos reforma Vakarų Vokietijoje; jį paspartino JAV Maršalo plano ekonominė pagalba (1948–1951 m.), kuri taip pat skatino ekonominės politikos liberalizavimą. Vakarų Vokietijos atsigavimas po 1948 m. vadinamas Vokietijos ekonominiu stebuklu. Italija taip pat patyrė ekonominį pakilimą, o Prancūzijos ekonomika atsigavo į prieškario lygį. Tuo tarpu Jungtinė Karalystė buvo ties ekonominio žlugimo riba. Nors šalis gavo ketvirtadalį visos Maršalo plano pagalbos – daugiau nei bet kuri kita Europos valstybė – Britanija ištisus dešimtmečius patyrė santykinį ekonominį nuosmukį. Sovietų Sąjunga, nepaisant didžiulių žmonių ir materialinių nuostolių, pirmaisiais metais po karo taip pat patyrė spartų gamybos augimą. Prie to reikšmingai prisidėjo Vokietijoje užgrobtos pramonės gamyklos, įranga bei technologijos, o taip pat reparacijų įvedimas satelitinėms šalims bei įvairių resursų išnaudojimas okupuotose teritorijose.^{[reikalingas šaltinis]} Japonijos ekonominis atsigavimas įvykdo daug daug vėliau. Kinija grįžo prie prieškario pramonės gamybos lygio 1952 m.

Aukos ir karo nusikaltimai

Lenkų berniukas Varšuvos griuvėsiuose, 1939 m. Karo metu, absoliuti dauguma statinių Varšuvoje buvo sunaikinti.

Bendras karo aukų skaičius šaltiniuose varijuoja nuo 35 iki 60 milijonų žuvusių. Daugelis mirčių liko neužregistruotos, be to, skiriasi skaičiavimo metodologijos bei mirčių klasifikacijos. Didesnė dalis šaltinių nurodo, kad žuvo apytiksliai 55 milijonai žmonių, iš kurių – apie 20 milijonų karių (kombatantų) ir 35 milijonai civilių.

Sovietų Sąjunga per karą neteko apie 18 milijonų žmonių: 11 milijonų karių ir 7 milijonus civilių. Kitais skaičiavimais, įskaitant stalinistines represijas bei kitas karo sukeltas pasekmes (ligas, badą ir kt.), Sovietų Sąjunga ir jos okupuotos teritorijos neteko apie 27 milijonus žmonių. Ketvirtadalis visų Sovietų Sąjungos gyventojų buvo sužeisti arba žuvo. Kinija neteko apie 15–20 milijonų žmonių, skaičiuojant nuo 1937 m. Lenkija neteko apie 5,8 milijono žmonių arba beveik 20% prieškario populiacijos – tai didžiausias procentas tarp visų šalių. Vokietija neteko apie 5,3 milijono karių, daugiausia Rytų fronte ir per paskutinius mūšius Vokietijoje.

Masinė kapavietė nr. 3, Bergen–Belzeno nacių koncentracijos stovykla. Nuotrauka po išlaisvinimo, 1945 m. balandžio 3 d.

Apskaičiuota, kad dėl Hitlerio rasistinės politikos, mirė nuo 11 iki 17 milijonų civilių. Tarp šių civilių skaičiuojama maždaug 6 milijonų masiškai nužudytų žydų; ne mažiau 1,9 milijono etninių lenkų; taip pat, milijonai etninių slavų (įskaitant rusus, ukrainiečius ir baltarusius) bei kitų etninių grupių. Nuo 1941 iki 1945 m. Jugoslavijoje Ašies remiama Kroatijos organizacija Ustašis persekiojo ir nužudė daugiau nei 200 000 etninių serbų, taip pat romų ir žydų. Tuo pačiu metu, musulmonus bosnius ir kroatus persekiojo bei žudė serbų nacionalistai – četnikai; jų aukų skaičius: 50 000–68 000. Ukrainos sukilėlių armija nužudė daugiau nei 50 000 lenkų Voluinės žudynių metu 1943–1945 m. Tuo pačiu metu, apie 10 000 ukrainiečių buvo nužudyti lenkų partizanų, vykdant atsakomuosius išpuolius.

Sovietų NKVD nužudytos aukos Tartu, Estija, 1941 m.

Sovietų Sąjunga buvo atsakinga už NKVD ir kitų struktūrų vykdytas šimtų tūkstančių politinių kalinių represijas ar egzekucijas; taip pat, už masinius civilių trėmimus į Sibirą, ypač iš Baltijos šalių ir rytų Lenkijos, kurias užėmė sovietų kariuomenė. Per Katynės žudynes buvo nužudyti beveik 22 tūkstančiai lenkų karininkų bei kitų pareigūnų. Sovietų kareiviai vykdė masinius išžaginimus okupuotose teritorijose, ypač Vokietijoje. Skaičiuojama, kad vien Berlyne sovietų kariai išprievartavo 95 000–130 000 moterų ar mergaičių. Tikslus skaičius vokiečių moterų, kurias karo ir okupacijos metu išprievartavo Raudonosios armijos kariai, nėra žinomas, tačiau istorikų skaičiavimais jų galėjo būti nuo kelių šimtų tūkstančių iki 2 milijonų.

Azijoje ir Ramiojo vandenyno regione Japonijos kariuomenės nužudytų žmonių skaičius tebėra ginčytinas dėl neišlikusių įrašų. Civilių mirčių skaičius galėjo siekti nuo 10 iki 20 milijonų (kinai, korėjiečiai, malajai, indoneziečiai, filipiniečiai ir kt.), o Kinijos karių aukų (žuvusiųjų ir sužeistųjų) skaičius, manoma, viršija 5 milijonus. Kiti šaltiniai teigia, kad galėjo žūti iki 30 milijonų žmonių, dauguma jų – civiliai. Nankino žudynės buvo vienos didžiausių japonų surengtų žudynių, per kurias išprievartauta bei nužudyta nuo 50 tūkstančių iki kelių šimtų tūkstančių Kinijos civilių. Skaičiuojama, kad vien per 1941–1942 metais japonų vykdytą išdegintos žemės politiką Kinijoje, žuvo ne mažiau 2,5 milijono žmonių. Japonų kariai taip pat seksualiai išnaudojo bent 200 tūkstančių moterų, vadintų „paguodos moterimis“, ypač Korėjoje.

Dresdenas po karo, 1945 m.

Sąjungininkų vykdytas masinis miestų bombardavimas Europoje ir Azijoje vertinamas nevienareikšmiškai. Nors tarptautinė teisė tuo metu nedraudė didelio masto miestų bombardavimo, o karą pradėjo Ašies šalys, šie bombardavimai pareikalavo didžiulių civilių aukų bei iškėlė šių sprendimų moralumo bei pagrįstumo klausimus. Skaičiuojama, kad dėl JAV karinių oro pajėgų bombardavimo kampanijos Japonijoje, įskaitant branduolinius Hirošimos ir Nagasakio bombardavimus, žuvo apie 400 tūkstančių civilių. Vokietijoje dėl Sąjungininkų bombardavimo, ypač Hamburgo ir Dresdeno, žuvo apie 350 tūkstančių civilių.

Genocidas ir koncentracijos bei darbo stovyklos

Nacistinė Vokietija, valdant Adolfui Hitleriui, įvykdė sistemingą maždaug 6 milijonų žydų sunaikinimą, vadinamą Holokaustu. Naciai taip pat nužudė daugiau nei 5 milijonus kitų žmonių, kurie nacių buvo laikomi „nevertais gyvenimo“ (vok. Lebensunwertes Leben) – neįgaliuosius, psichikos ligonius, sovietų karo belaisvius, romus, seksualinių mažumų bei įvairių religinių sektų atstovus ir kt. Tai buvo tyčinio masinio naikinimo programos dalis, o nacistinės Vokietijos režimas dėl to apibūdintas „genocidine valstybe“. Rytų Europos šalių ir, ypač, sovietų karo belaisviai buvo laikomi itin sunkiomis sąlygomis, dėl ko, nacių koncentracijos stovyklose mirė 3,6 milijono iš 5,7 milijono sovietų karo belaisvių. Be koncentracijos stovyklų, nacistinėje Vokietijoje buvo sukurtos mirties stovyklų tinklas, skirtas žmonėms naikinti masiniu būdu. Iki išplėtojant stovyklų tinklą, žydų, karo belaisvių bei kitų žmonių žudynes vykdė Einsatzgruppen ir kiti SS daliniai; iki 1942 m. žudynės dažniausiai buvo vykdomos vietoje ir akis į akį. Nacistinė Vokietija taip pat plačiai išnaudojo priverstinį darbą; apie 12 milijonų europiečių, daugiausia „darbininkai iš Rytų“ (vok. Ostarbeiter), buvo pagrobti ir priversti dirbti Vokietijos pramonėje, žemės ūkyje ir karo ekonomikoje.

Sovietinis Gulagas tapo faktine mirties stovyklų sistema 1942–1943 metais, kai karo metu, dėl nepritekliaus ir bado, mirė daugybė įkalintųjų. Skaičiavimai varijuoja, tačiau manoma, kad dėl stalinizmo represijų karo laikotarpiu mirė daugiau nei 1 milijonas žmonių. Represijos paveikė Lenkijos, Baltijos šalių ir kitų 1939–1940 m. Sovietų Sąjungos okupuotų šalių gyventojus, taip pat Ašies šalių karo belaisvius.

Japonijos įkurtos karo belaisvių stovyklos, kurių daugelis buvo naudojamos kaip darbo stovyklos, taip pat pasižymėjo dideliu mirtingumu. Tarptautinis Karinis Tolimųjų Rytų Tribunolas nustatė, kad kalinių iš Vakarų šalių mirtingumas buvo 27 procentai (amerikiečių karo belaisvių – 37 procentai) – maždaug septynis kartus didesnis nei belaisvių Vokietijos ar Italijos stovyklose. Po Japonijos kapituliacijos buvo paleisti 37 583 kaliniai iš Jungtinės Karalystės, 28 500 iš Nyderlandų ir 14 473 iš JAV; tačiau paleistų asmenų iš Kinijos buvo tik 56. 1935–1941 m. Japonijos valdžia paėmė į prievartinį darbą mažiausiai 5 milijonus kinų civilių iš šiaurės Kinijos ir Mandžuko provincijos; šie civiliai buvo priversti dirbti kasyklose bei karo pramonėje. Po 1942 m. šis skaičius pasiekė 10 milijonų. Javoje nuo 4 iki 10 milijonų civilių Japonijos kariuomenė paėmė į prievartinį darbą. Apie 270 000 šių Javos darbininkų buvo išsiųsti į kitas Japonijos kontroliuojamas teritorijas Pietryčių Azijoje, tačiau tik 52 000 vėliau buvo repatrijuoti.

Karas Lietuvoje

Daugiau informacijos galite rasti straipsnyje Lietuvos okupacija.

Kiti aspektai

Pradžios ir pabaigos datos

Japonijos delegacija atvyko pasirašyti kapituliacijos akto, JAV karo laivas USS „Missouri“, 1945 m. rugsėjo 2 d. Ši data paprastai laikoma Antrojo pasaulinio karo pabaiga.

Dauguma istorikų Antrojo pasaulinio karo pradžią laiko Vokietijos įsiveržimą į Lenkiją 1939 m. rugsėjo 1 dieną, po kurio Jungtinė Karalystė ir Prancūziją paskelbė karą Vokietijai. Tačiau istorikų požiūris į karo Ramiajame vandenyne pradžią skiriasi. Dalies istorikų teigimu, šio karo pradžia laikytinas Antrasis Kinijos–Japonijos karas, prasidėjęs 1937 m. liepos 7 dieną, arba Japonijos įsiveržimas į Mandžiūriją 1931 m. rugsėjo 19 dieną. Tačiau kitų istorikų teigimu, Kinijos–Japonijos konfliktas ir karas Europoje bei jos kolonijose vyko atskirai, o šie du konfliktai tapo Antrojo pasaulinio karo dalimi 1941 m. Dalis istorikų yra pasiūlę ir kitas Antrojo pasaulinio karo pradžios datas.

Karo pabaiga Europoje laikoma Vokietijos kapituliacija 1945 m. gegužės 8 dieną. Sovietų Sąjunga nepripažino Vakarų Sąjungininkams pasirašyto pirmojo kapituliacijos dokumento ir reikalavo, kad vokiečių generolai pasirašytų dokumentą ir sovietų atstovams. Antras dokumentas Berlyne buvo pasirašytas 8-os dienos vakare, prieš vidurnaktį. Dėl laiko juostų skirtumo Maskvoje, Sovietų Sąjunga karo pabaigą laikė gegužės 9 d.

Tuo metu buvo visuotinai priimta manyti, kad karas Azijoje baigėsi 1945 m. rugpjūčio 15 dieną (dėl laiko juostų skirtumo – rugpjūčio 14 d. JAV) paskelbtomis paliaubomis, o ne formalia Japonijos kapituliacija 1945 m. rugsėjo 2 dieną. Vėliau, dauguma šaltinių priėmė rugsėjo 2 dieną, kaip oficialią Antrojo pasaulinio karo pabaigą. Dalis istorikų yra pasiūlę kitas datas. Taikos sutartis tarp Japonijos ir Sąjungininkų (išskyrus Sovietų Sąjungą) buvo pasirašyta tik 1951 m. Jokia oficiali taikos sutartis tarp Japonijos ir Sovietų Sąjungos iki šiol nepasirašyta, nors karo padėtis tarp šių šalių buvo nutraukta 1956 m. bendra Sovietų Sąjungos ir Japonijos deklaracija, kuria taip pat pilnai atkurti diplomatiniai santykiai.

Karyba ir technologijos

Vokiečių V-2 – pirmoji ilgojo nuotolio balistinė raketa.

Orlaiviai naudoti tiek žvalgybai, tiek kaip naikintuvai, bombonešiai ir šturmo lėktuvai, o kiekvienas jų naudojimo būdas reikšmingai tobulėjo. Inovacijos apėmė transportavimą oru – galimybę greitai perkelti riboto kiekio prioritetines atsargas, įrangą ir personalą; ir strateginį bombardavimą – priešo pramonės ir populiacijos centrų bombardavimą siekiant sunaikinti priešo gebėjimą kariauti. Taip pat tobulėjo priešlėktuvinė gynyba, įskaitant radarų naudojimą bei zenitinę artileriją su nekontaktiniais sprogdikliais. Karo metu išvystyti ir pradėti naudoti ankstyvieji reaktyviniai lėktuvai, o tai lėmė reaktyvinių lėktuvų kaip technologijos priėmimą ir išplitimą po karo.

Pažanga buvo pasiekta beveik visuose jūrų karybos aspektuose, ypač lėktuvnešių ir povandeninių laivų srityse. Nors karo pradžioje oro operacijos buvo gana nesėkmingos, Taranto ir Perl Harboro mūšiuose bei operacijose Koralų jūroje lėktuvnešis įsitvirtino kaip dominuojantis karo laivas, vietoje tradicinio linijinio laivo. Atlanto vandenyne palydos lėktuvnešiai tapo gyvybiškai svarbia Sąjungininkų konvojų dalimi, padidinę efektyvų apsaugos spindulį ir padėję dengti didesnę vandenyno dalį. Lėktuvnešiai taip pat buvo ekonomiškesni nei linijiniai laivai dėl santykinai mažos tuometinių orlaivių kainos ir dėl to, kad jiems nereikėjo sunkiojo šarvo. Visi karo dalyviai tikėjosi, kad povandeniniai laivai, kurie Pirmojo pasaulinio karo metu pademonstravo efektyvumą, bus svarbūs ir Antrajame pasauliniame kare. Britai daugiausia dėmesio skyrė vystant kovos su povandeniniais laivais priemones bei taktiką, pvz. sonarus bei konvojavimą; Vokietija – savo puolamųjų pajėgumų gerinimui, vysčiusi tokius projektus kaip VII tipo povandeninis laivas ir pritaikiusi „vilkų gaujos“ taktiką. Sąjungininkų technologiniai sprendimai – specializuoti didelės galios prožektoriai, patobulintos priešlaivinės mortyros, valdomos torpedos ir kt. – buvo veiksmingas atsakas prieš vokiečių povandeninius laivus.

Sausumos karas pasikeitė iš Pirmojo pasaulinio karo laikų apkasų karo su statiškom fronto linijom bei artilerijos dominavimu į didesnio mobilumo bei mišrios ginkluotės ir įvairios specializacijos pajėgų (angl. combined arms) operacijas. Tankas, kuris Pirmajame pasauliniame kare daugiausia buvo naudojamas pėstininkų paramai, tapo vienu iš pagrindinių ginklų. Ketvirtojo dešimtmečio pabaigoje tankų konstrukcija buvo gerokai pažangesnė nei Pirmojo pasaulinio karo metu, o tankų tobulinimas vyko viso karo metu – didėjant jų greičiui, ugnies galiai bei tobulėjant šarvams. Karo pradžioje dauguma karininkų manė, kad priešo tankus geriausia neutralizuoti sukuriant geresnės charakteristikos savus tankus. Tačiau tuo suabejota dėl palyginti prasto ankstyvųjų tankų patrankų efektyvumo prieš šarvus ir vokiečių doktrinos vengti tiesioginės tankų kovos prieš kitus tankus. Šie veiksniai, kartu su Vokietijos įvairios specializacijos pajėgų angl. combined arms) metodika, buvo vieni iš pagrindinių jų labai sėkmingos žaibo karo doktrinos Lenkijoje ir Prancūzijoje elementai. Kare buvo naudotos įvarios tankų naikinimo priemonės: artilerija, prieštankiniai pabūklai (tiek velkami, tiek savaeigiai) ir šautuvai, minos, granatsvaidžiai bei patys tankai. Net ir esant didelio masto mechanizacijai, pėstininkai išliko karinių pajėgų stuburu, o per visą karą dauguma pėstininkų buvo ginkluoti panašiai kaip ir Pirmojo pasaulinio karo metu. Išplito nešiojamieji kulkosvaidžiai, kurių ryškus pavyzdys – vokiškas MG 34; taip pat, pistoletai-kulkosvaidžiai, kurie buvo tinkami artimai kovai miesto ir džiunglių aplinkoje. Automatas, įtraukęs daugelį graižtvinio šautuvo ir pistoleto-kulkosvaidžio savybių, buvo sukurtas ir pradėtas naudoti į karo pabaigą (pirmas plačiai įvestas – vokiškas StG 44), o vėliau tapo standartiniu pokario pėstininkų ginklu daugumoje kariuomenių.

Saugiai komunikacijai ir kriptografijai naudotos kodų knygos buvo lėtos ir nepatogios, todėl kariaujančios šalys bandė spręsti šią problemą kurdamos šifravimo mašinas. Vienas ryškesnių pavyzdžių – vokiečių Enigma mašina. Tačiau signalų žvalgybos ir kriptanalizės pažanga sudarė galimybes perimti ir iššifruoti priešo komunikacijas. Žymūs pavyzdžiai buvo Sąjungininkų sėkmingas Japonijos karinio jūrų laivyno kodų iššifravimas ir britų žvalgybos „Ultra“ pajėgumas – naujas metodas, leidęs iššifruoti Enigma komunikacijas. Šis metodas buvo sukurtus pasinaudojus informacija, kurią Britanijai perdavė Lenkijos šifravimo biuras, kuris prieš karą sugebėjo palaužti ankstesnių Enigma versijų šifrą. Kitas reikšmingai išvystytas karinės žvalgybos komponentas buvo apgaulė, kurią Sąjungininkai efektyviai panaudojo vykdant išsilaipinimo operacijas Sicilijoje ir Normandijoje.

Kiti technologiniai ir inžineriniai pasiekimai, įvykę karo metu ar dėl jo: pirmieji pasaulyje programuojami kompiuteriai (Z3, Colossus ir ENIAC), valdomos ir balistinės reaktyvinės raketos (vokiečių V-1 ir V-2), Manhatano projekto sukurti branduoliniai ginklai, matematiniai ir statistiniai metodai karybai, naftotiekio po Lamanšo sąsiauriu pastatymas ir kt.^{[reikalingas šaltinis]} Nors penicilinas buvo atrastas prieš karą, konflikto metu buvo išvystyta pramoninė vaisto gamybos technologija bei pradėta jo masinė produkcija ir naudojimas.

Literatūra

• Adamthwaite, Anthony P. (1992). The Making of the Second World War. New York: Routledge. ISBN 978-0-415-90716-3.
• Anderson, Irvine H. Jr. (1975). „The 1941 De Facto Embargo on Oil to Japan: A Bureaucratic Reflex“. The Pacific Historical Review. 44 (2): 201–231. doi:10.2307/3638003. JSTOR 3638003.
• Applebaum, Anne (2003). Gulag: A History of the Soviet Camps. London: Allen Lane. ISBN 978-0-7139-9322-6.
• Applebaum, Anne (2012). Iron Curtain: The Crushing of Eastern Europe 1944–56. London: Allen Lane. ISBN 978-0-7139-9868-9.
• Badsey, Stephen (1990). Normandy 1944: Allied Landings and Breakout. Oxford: Osprey Publishing. ISBN 978-0-85045-921-0.
• Balabkins, Nicholas (1964). Germany Under Direct Controls: Economic Aspects of Industrial Disarmament 1945–1948. New Brunswick, New Jersey: Rutgers University Press.
• Barker, A. J. (1971). The Rape of Ethiopia 1936. New York: Ballantine Books. ISBN 978-0-345-02462-6.
• Beevor, Antony (1998). Stalingrad. New York: Viking Press. ISBN 978-0-670-87095-0.
• Beevor, Antony (2012). The Second World War. London: Weidenfeld & Nicolson. ISBN 978-0-297-84497-6.
• Bellamy, Chris T. (2007). Absolute War: Soviet Russia in the Second World War. New York: Alfred A. Knopf. ISBN 978-0-375-41086-4.
• Ben-Horin, Eliahu (1943). The Middle East: Crossroads of History. New York: W. W. Norton.
• Berend, Ivan T. (1996). Central and Eastern Europe, 1944–1993: Detour from the Periphery to the Periphery. Cambridge: Cambridge University Press. ISBN 978-0-521-55066-6.
• Bilhartz, Terry D.; Elliott, Alan C. (2007). Currents in American History: A Brief History of the United States. Armonk, New York: M. E. Sharpe. ISBN 978-0-7656-1821-4.
• Bilinsky, Yaroslav (1999). Endgame in NATO's Enlargement: The Baltic States and Ukraine. Westport, Connecticut: Greenwood. ISBN 978-0-275-96363-7.
• Bix, Herbert P. (2000). Hirohito and the Making of Modern Japan. New York: HarperCollins. ISBN 978-0-06-019314-0.
• Black, Jeremy (2003). World War Two: A Military History. Abingdon & New York: Routledge. ISBN 978-0-415-30534-1.
• Blinkhorn, Martin (2006) [1984]. Mussolini and Fascist Italy (3 leid.). Abingdon & New York: Routledge. ISBN 978-0-415-26206-4.
• Bonner, Kit; Bonner, Carolyn (2001). Warship Boneyards. Osceola, Wisconsin: MBI Publishing Company. ISBN 978-0-7603-0870-7.
• Borstelmann, Thomas (2005). „The United States, the Cold War, and the colour line“. Rinkinyje: Melvyn P. Leffler; David S. Painter (red.). Origins of the Cold War: An International History (2 leid.). Abingdon & New York: Routledge. pp. 317–332. ISBN 978-0-415-34109-7.
• Bosworth, Richard; Maiolo, Joseph (2015). The Cambridge History of the Second World War Volume 2: Politics and Ideology. The Cambridge History of the Second World War (3 vol). Cambridge: Cambridge University Press. pp. 313–314. ISBN 9781139524377.
• Brayley, Martin J. (2002). The British Army 1939–45, Volume 3: The Far East. Oxford: Osprey Publishing. ISBN 978-1-84176-238-8.
• Brody, J. Kenneth (1999). The Avoidable War: Pierre Laval and the Politics of Reality, 1935–1936. New Brunswick, New Jersey: Transaction Publishers. ISBN 978-0-7658-0622-2.
• Brown, David (2004). The Road to Oran: Anglo-French Naval Relations, September 1939 – July 1940. London & New York: Frank Cass. ISBN 978-0-7146-5461-4.
• Buchanan, Tom (2006). Europe's Troubled Peace, 1945–2000. Oxford & Malden, Massachusetts: Blackwell Publishing. ISBN 978-0-631-22162-3.
• Bueno de Mesquita, Bruce; Smith, Alastair; Siverson, Randolph M.; Morrow, James D. (2003). The Logic of Political Survival. Cambridge, Massachusetts: MIT Press. ISBN 978-0-262-02546-1.
• Bull, Martin J.; Newell, James L. (2005). Italian Politics: Adjustment Under Duress. Polity. ISBN 978-0-7456-1298-0.
• Bullock, Alan (1990) [1952]. Hitler: A Study in Tyranny. London: Penguin Books. ISBN 978-0-14-013564-0.
• Burcher, Roy; Rydill, Louis (1995). „Concepts in Submarine Design“. Journal of Applied Mechanics. 62 (1). Cambridge: Cambridge University Press: 268. Bibcode:1995JAM....62R.268B. doi:10.1115/1.2895927. ISBN 978-0-521-55926-3.
• Busky, Donald F. (2002). Communism in History and Theory: Asia, Africa, and the Americas. Westport, Connecticut: Praeger Publishers. ISBN 978-0-275-97733-7.
• Cantril, Hadley (1940). „America Faces the War: A Study in Public Opinion“. Public Opinion Quarterly. 4 (3): 387–407. doi:10.1086/265420. JSTOR 2745078.
• Ch'i, Hsi-Sheng (1992). „The Military Dimension, 1942–1945“. Rinkinyje: James C. Hsiung; Steven I. Levine (red.). China's Bitter Victory: War with Japan, 1937–45. Armonk, New York: M. E. Sharpe. pp. 157–184. ISBN 978-1-56324-246-5.
• Chubarov, Alexander (2001). Russia's Bitter Path to Modernity: A History of the Soviet and Post-Soviet Eras. London & New York: Continuum. ISBN 978-0-8264-1350-5.
• Clogg, Richard (2002). A Concise History of Greece (2 leid.). Cambridge: Cambridge University Press. ISBN 978-0-521-80872-9.
• Coble, Parks M. (2003). Chinese Capitalists in Japan's New Order: The Occupied Lower Yangzi, 1937–1945. Berkeley & Los Angeles: University of California Press. ISBN 978-0-520-23268-6.
• Collier, Paul (2003). The Second World War (4): The Mediterranean 1940–1945. Oxford: Osprey Publishing. ISBN 978-1-84176-539-6.
• Collier, Martin; Pedley, Philip (2000). Germany 1919–45. Oxford: Heinemann. ISBN 978-0-435-32721-7.
• Commager, Henry Steele (2004). The Story of the Second World War. Brassey's. ISBN 978-1-57488-741-9.
• Coogan, Anthony (1993). „The Volunteer Armies of Northeast China“. History Today. 43. Suarchyvuotas originalas 2012-05-11. Nuoroda tikrinta 2012-05-06.
• Cook, Chris; Bewes, Diccon (1997). What Happened Where: A Guide to Places and Events in Twentieth-Century History. London: UCL Press. ISBN 978-1-85728-532-1.
• Cowley, Robert; Parker, Geoffrey, red. (2001). The Reader's Companion to Military History. Boston: Houghton Mifflin Company. ISBN 978-0-618-12742-9.
• Darwin, John (2007). After Tamerlane: The Rise & Fall of Global Empires 1400–2000. London: Penguin Books. ISBN 978-0-14-101022-9.
• Davies, Norman (2006). Europe at War 1939–1945: No Simple Victory. London: Macmillan. ix+544 pages. ISBN 978-0-333-69285-1. OCLC 70401618.
• Dear, I. C. B.; Foot, M. R. D., red. (2001) [1995]. The Oxford Companion to World War II. Oxford: Oxford University Press. ISBN 978-0-19-860446-4.
• DeLong, J. Bradford; Eichengreen, Barry (1993). „The Marshall Plan: History's Most Successful Structural Adjustment Program“. Rinkinyje: Rudiger Dornbusch; Wilhelm Nölling; Richard Layard (red.). Postwar Economic Reconstruction and Lessons for the East Today. Cambridge, Massachusetts: MIT Press. pp. 189–230. ISBN 978-0-262-04136-2.
• Dower, John W. (1986). War Without Mercy: Race and Power in the Pacific War. New York: Pantheon Books. ISBN 978-0-394-50030-0.
• Dower, John W. (1999). Embracing Defeat: Japan in the Wake of World War II. Norton. ISBN 0-393-04686-9.
• Drea, Edward J. (2003). In the Service of the Emperor: Essays on the Imperial Japanese Army. Lincoln, Nebraska: University of Nebraska Press. ISBN 978-0-8032-6638-4.
• Dunn, Dennis J. (1998). Caught Between Roosevelt & Stalin: America's Ambassadors to Moscow. Lexington, Kentucky: University Press of Kentucky. ISBN 978-0-8131-2023-2.
• Eastman, Lloyd E. (1986). „Nationalist China during the Sino-Japanese War 1937–1945“. Rinkinyje: John K. Fairbank (red.). The Cambridge History of China – Republican China 1912–1949, Part 2. 13 t. Cambridge: Cambridge University Press. ISBN 978-0-521-24338-4.
• Eidintas, Alfonsas; Žalys, Vytautas; Senn, Alfred Erich (1999). Tuskenis, Edvardas (red.). Lithuania in European Politics: The Years of the First Republic, 1918-1940. New York: St. Martin's Press. ISBN 0-312-22458-3.
• Emadi-Coffin, Barbara (2002). Rethinking International Organization: Deregulation and Global Governance. London & New York: Routledge. ISBN 978-0-415-19540-9.
• Erickson, John (2003). The Road to Stalingrad. London: Cassell Military. ISBN 978-0-304-36541-8.
• Erickson, John (2001). „Moskalenko“. Rinkinyje: Shukman, Harold (red.). Stalin's Generals. London: Phoenix Press. pp. 137–154. ISBN 978-1-84212-513-7.
• Evans, Richard J. (2008). The Third Reich at War. London: Allen Lane. ISBN 978-0-7139-9742-2.
• Evans, David C.; Peattie, Mark R. (2012) [1997]. Kaigun: Strategy, Tactics, and Technology in the Imperial Japanese Navy. Annapolis, Maryland: Naval Institute Press. ISBN 978-1-59114-244-7.
• Fairbank, John King; Goldman, Merle (2006) [1994]. China: A New History (2 leid.). Cambridge: Harvard University Press. ISBN 978-0-674-01828-0.
• Farrell, Brian P. (1993). „Yes, Prime Minister: Barbarossa, Whipcord, and the Basis of British Grand Strategy, Autumn 1941“. Journal of Military History. 57 (4): 599–625. doi:10.2307/2944096. JSTOR 2944096.
• Ferguson, Niall (2006). The War of the World: Twentieth-Century Conflict and the Descent of the West. Penguin. ISBN 978-0-14-311239-6.
• Forrest, Glen; Evans, Anthony; Gibbons, David (2012). The Illustrated Timeline of Military History. New York: Rosen. ISBN 978-1-4488-4794-5.
• Frank, Richard B. (2020). Tower of Skulls: A History of The Asia-Pacific War July 1937-May 1942. W. W. Norton & Company. p. 161. ISBN 978-1-324-00210-9.
• Frei, Norbert (2002). Adenauer's Germany and the Nazi Past: The Politics of Amnesty and Integration. New York: Columbia University Press. ISBN 978-0-231-11882-8.
• Förster, Stig; Gessler, Myriam (2005). „The Ultimate Horror: Reflections on Total War and Genocide“. Rinkinyje: Roger Chickering; Stig Förster; Bernd Greiner (red.). A World at Total War: Global Conflict and the Politics of Destruction, 1937–1945. Cambridge: Cambridge University Press. pp. 53–68. ISBN 978-0-521-83432-2.
• Förster, Jürgen (1998). „Hitler's Decision in Favour of War“. Rinkinyje: Horst Boog; Jürgen Förster; Joachim Hoffmann; Ernst Klink; Rolf-Dieter Muller; Gerd R. Ueberschar (red.). Germany and the Second World War – The Attack on the Soviet Union. IV t. Oxford: Clarendon Press. pp. 13–52. ISBN 978-0-19-822886-8.
• Gardiner, Robert; Brown, David K., red. (2004). The Eclipse of the Big Gun: The Warship 1906–1945. London: Conway Maritime Press. ISBN 978-0-85177-953-9.
• Garver, John W. (1988). Chinese-Soviet Relations, 1937–1945: The Diplomacy of Chinese Nationalism. New York: Oxford University Press. ISBN 978-0-19-505432-3.
• Gellately, Robert (2007). Lenin, Stalin, and Hitler: The Age of Social Catastrophe. Knopf. ISBN 978-1-4000-4005-6.
• Gilbert, Martin (1989). Second World War. London: Weidenfeld and Nicolson. ISBN 978-0-297-79616-9.
• Glantz, David M. (1986). „Soviet Defensive Tactics at Kursk, July 1943“. Combined Arms Research Library. CSI Report No. 11. Command and General Staff College. OCLC 278029256. Suarchyvuotas originalas 2008-03-06. Nuoroda tikrinta 2013-07-15.
• Glantz, David M. (1989). Soviet Military Deception in the Second World War. Abingdon & New York: Frank Cass. ISBN 978-0-7146-3347-3.
• Glantz, David M. (1998). When Titans Clashed: How the Red Army Stopped Hitler. Lawrence, Kansas: University Press of Kansas. ISBN 978-0-7006-0899-7.
• Glantz, David M. (2001). „The Soviet-German War 1941–45 Myths and Realities: A Survey Essay“ (PDF). Suarchyvuotas originalas (PDF) 2011-07-09.
• Glantz, David M. (2002). The Battle for Leningrad: 1941–1944. Lawrence, Kansas: University Press of Kansas. ISBN 978-0-7006-1208-6.
• Glantz, David M. (2005). „August Storm: The Soviet Strategic Offensive in Manchuria“. Combined Arms Research Library. Leavenworth Papers. Command and General Staff College. OCLC 78918907. Suarchyvuotas originalas 2008-03-02. Nuoroda tikrinta 2013-07-15.
• Goldstein, Margaret J. (2004). World War II: Europe. Minneapolis: Lerner Publications. ISBN 978-0-8225-0139-8.
• Gordon, Andrew (2004). „The greatest military armada ever launched“. Rinkinyje: Jane Penrose (red.). The D-Day Companion. Oxford: Osprey Publishing. pp. 127–144. ISBN 978-1-84176-779-6.
• Grove, Eric J. (1995). „A Service Vindicated, 1939–1946“. Rinkinyje: J. R. Hill (red.). The Oxford Illustrated History of the Royal Navy. Oxford: Oxford University Press. pp. 348–380. ISBN 978-0-19-211675-8.
• Hane, Mikiso (2001). Modern Japan: A Historical Survey (3 leid.). Boulder, Colorado: Westview Press. ISBN 978-0-8133-3756-2.
• Hanhimäki, Jussi M. (1997). Containing Coexistence: America, Russia, and the "Finnish Solution". Kent, Ohio: Kent State University Press. ISBN 978-0-87338-558-9.
• Harrison, Mark (1998). „The economics of World War II: an overview“. Rinkinyje: Mark Harrison (red.). The Economics of World War II: Six Great Powers in International Comparison. Cambridge: Cambridge University Press. pp. 1–42. ISBN 978-0-521-62046-8.
• Hart, Stephen; Hart, Russell; Hughes, Matthew (2000). The German Soldier in World War II. Osceola, Wisconsin: MBI Publishing Company. ISBN 978-1-86227-073-2.
• Hauner, Milan (1978). „Did Hitler Want a World Dominion?“. Journal of Contemporary History. 13 (1): 15–32. doi:10.1177/002200947801300102. JSTOR 260090. S2CID 154865385.
• Healy, Mark (1992). Kursk 1943: The Tide Turns in the East. Oxford: Osprey Publishing. ISBN 978-1-85532-211-0.
• Hearn, Chester G. (2007). Carriers in Combat: The Air War at Sea. Mechanicsburg, Pennsylvania: Stackpole Books. ISBN 978-0-8117-3398-4.
• Hempel, Andrew (2005). Poland in World War II: An Illustrated Military History. New York: Hippocrene Books. ISBN 978-0-7818-1004-3.
• Herbert, Ulrich (1994). „Labor as spoils of conquest, 1933–1945“. Rinkinyje: David F. Crew (red.). Nazism and German Society, 1933–1945. London & New York: Routledge. pp. 219–273. ISBN 978-0-415-08239-6.
• Herf, Jeffrey (2003). „The Nazi Extermination Camps and the Ally to the East. Could the Red Army and Air Force Have Stopped or Slowed the Final Solution?“. Kritika: Explorations in Russian and Eurasian History. 4 (4): 913–930. doi:10.1353/kri.2003.0059. S2CID 159958616.
• Holland, James (2008). Italy's Sorrow: A Year of War 1944–45. London: HarperPress. ISBN 978-0-00-717645-8.
• Howard, Joshua H. (2004). Workers at War: Labor in China's Arsenals, 1937–1953. Stanford, California: Stanford University Press. ISBN 978-0-8047-4896-4.
• Hsu, Long-hsuen; Chang, Ming-kai (1971). History of The Sino-Japanese War (1937–1945) (2 leid.). Chung Wu Publishers. OCLC 12828898.
• Ingram, Norman (2006). „Pacifism“. Rinkinyje: Lawrence D. Kritzman; Brian J. Reilly (red.). The Columbia History Of Twentieth-Century French Thought. New York: Columbia University Press. pp. 76–78. ISBN 978-0-231-10791-4.
• Iriye, Akira (1981). Power and Culture: The Japanese-American War, 1941–1945. Cambridge, Massachusetts: Harvard University Press. ISBN 978-0-674-69580-1.
• Jackson, Ashley (2006). The British Empire and the Second World War. London & New York: Hambledon Continuum. ISBN 978-1-85285-417-1.
• Joes, Anthony James (2004). Resisting Rebellion: The History And Politics of Counterinsurgency. Lexington: University Press of Kentucky. ISBN 978-0-8131-2339-4.
• Jowett, Philip S. (2001). The Italian Army 1940–45, Volume 2: Africa 1940–43. Oxford: Osprey Publishing. ISBN 978-1-85532-865-5.
• Jowett, Philip S.; Andrew, Stephen (2002). The Japanese Army, 1931–45. Oxford: Osprey Publishing. ISBN 978-1-84176-353-8.
• Jukes, Geoffrey (2001). „Kuznetzov“. Rinkinyje: Harold Shukman (red.). Stalin's Generals. London: Phoenix Press. pp. 109–116. ISBN 978-1-84212-513-7.
• Kantowicz, Edward R. (1999). The Rage of Nations. Grand Rapids, Michigan: William B. Eerdmans. ISBN 978-0-8028-4455-2.
• Kantowicz, Edward R. (2000). Coming Apart, Coming Together. Grand Rapids, Michigan: William B. Eerdmans. ISBN 978-0-8028-4456-9.
• Keeble, Curtis (1990). „The historical perspective“. Rinkinyje: Alex Pravda; Peter J. Duncan (red.). Soviet-British Relations Since the 1970s. Cambridge: Cambridge University Press. ISBN 978-0-521-37494-1.
• Keegan, John (1997). The Second World War. London: Pimlico. ISBN 978-0-7126-7348-8.
• Kennedy, David M. (2001). Freedom from Fear: The American People in Depression and War, 1929–1945. Oxford University Press. ISBN 978-0-19-514403-1.
• Kennedy-Pipe, Caroline (1995). Stalin's Cold War: Soviet Strategies in Europe, 1943–56. Manchester: Manchester University Press. ISBN 978-0-7190-4201-0.
• Kershaw, Ian (2001). Hitler, 1936–1945: Nemesis. New York: W. W. Norton. ISBN 978-0-393-04994-7.
• Kershaw, Ian (2007). Fateful Choices: Ten Decisions That Changed the World, 1940–1941. London: Allen Lane. ISBN 978-0-7139-9712-5.
• Kitson, Alison (2001). Germany 1858–1990: Hope, Terror, and Revival. Oxford: Oxford University Press. ISBN 978-0-19-913417-5.
• Klavans, Richard A.; Di Benedetto, C. Anthony; Prudom, Melanie J. (1997). „Understanding Competitive Interactions: The U.S. Commercial Aircraft Market“. Journal of Managerial Issues. 9 (1): 13–361. JSTOR 40604127.
• Kleinfeld, Gerald R. (1983). „Hitler's Strike for Tikhvin“. Military Affairs. 47 (3): 122–128. doi:10.2307/1988082. JSTOR 1988082.
• Koch, H. W. (1983). „Hitler's 'Programme' and the Genesis of Operation 'Barbarossa'“. The Historical Journal. 26 (4): 891–920. doi:10.1017/S0018246X00012747. JSTOR 2639289. S2CID 159671713.
• Kolko, Gabriel (1990) [1968]. The Politics of War: The World and United States Foreign Policy, 1943–1945. New York: Random House. ISBN 978-0-679-72757-6.
• Kuodytė, Dalia; Tracevskis, Rokas (2004). The Unknown War: Armed Anti-Soviet Resistance in Lithuania in 1944-1953. Vilnius: Lietuvos Gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras. ISBN 9986-757-59-2.
• Laar, Mart (1992). War In The Woods. Washington, DC: Howells House. ISBN 978-0-929590-09-7.
• Leffler, Melvyn P.; Westad, Odd Arne, red. (2010). The Cambridge History of the Cold War. Cambridge: Cambridge University Press. ISBN 978-0-521-83938-9.
• Levine, Alan J. (1992). The Strategic Bombing of Germany, 1940–1945. Westport, Connecticut: Praeger. ISBN 978-0-275-94319-6.
• Lewis, Morton (1953). „Japanese Plans and American Defenses“. Rinkinyje: Greenfield, Kent Roberts (red.). The Fall of the Philippines. Washington, D.C.: US Government Printing Office. LCCN 53-63678. Suarchyvuotas originalas 2012-01-08. Nuoroda tikrinta 2009-10-01.
• Liddell Hart, Basil (1977). History of the Second World War (4 leid.). London: Pan. ISBN 978-0-330-23770-3.
• Lightbody, Bradley (2004). The Second World War: Ambitions to Nemesis. London & New York: Routledge. ISBN 978-0-415-22404-8.
• Lowe, C. J.; Marzari, F. (2002). Italian Foreign Policy 1870–1940. London: Routledge. ISBN 978-0-415-26681-9.
• Lynch, Michael (2010). The Chinese Civil War 1945–49. Oxford: Osprey Publishing. ISBN 978-1-84176-671-3.
• Maddox, Robert James (1992). The United States and World War II. Boulder, Colorado: Westview Press. ISBN 978-0-8133-0437-3.
• Maingot, Anthony P. (1994). The United States and the Caribbean: Challenges of an Asymmetrical Relationship. Boulder, Colorado: Westview Press. ISBN 978-0-8133-2241-4.
• Mandelbaum, Michael (1988). The Fate of Nations: The Search for National Security in the Nineteenth and Twentieth Centuries. Cambridge University Press. p. 96. ISBN 978-0-521-35790-6.
• Marston, Daniel (2005). The Pacific War Companion: From Pearl Harbor to Hiroshima. Oxford: Osprey Publishing. ISBN 978-1-84176-882-3.
• Masaya, Shiraishi (1990). Japanese Relations with Vietnam, 1951–1987. Ithaca, New York: SEAP Publications. ISBN 978-0-87727-122-2.
• May, Ernest R. (1955). „The United States, the Soviet Union, and the Far Eastern War, 1941–1945“. Pacific Historical Review. 24 (2): 153–174. doi:10.2307/3634575. JSTOR 3634575.
• Mazower, Mark (2008). Hitler's Empire: Nazi Rule in Occupied Europe. London: Allen Lane. ISBN 978-1-59420-188-2.
• Milner, Marc (1990). „The Battle of the Atlantic“. Rinkinyje: Gooch, John (red.). Decisive Campaigns of the Second World War. Abingdon: Frank Cass. pp. 45–66. ISBN 978-0-7146-3369-5.
• Milward, A. S. (1964). „The End of the Blitzkrieg“. The Economic History Review. 16 (3): 499–518. JSTOR 2592851.
• Minford, Patrick (1993). „Reconstruction and the UK Postwar Welfare State: False Start and New Beginning“. Rinkinyje: Rudiger Dornbusch; Wilhelm Nölling; Richard Layard (red.). Postwar Economic Reconstruction and Lessons for the East Today. Cambridge, Massachusetts: MIT Press. pp. 115–138. ISBN 978-0-262-04136-2.
• Mingst, Karen A.; Karns, Margaret P. (2007). United Nations in the Twenty-First Century (3 leid.). Boulder, Colorado: Westview Press. ISBN 978-0-8133-4346-4.
• Miscamble, Wilson D. (2007). From Roosevelt to Truman: Potsdam, Hiroshima, and the Cold War. New York: Cambridge University Press. ISBN 978-0-521-86244-8.
• Mitcham, Samuel W. (2007) [1982]. Rommel's Desert War: The Life and Death of the Afrika Korps. Mechanicsburg, Pennsylvania: Stackpole Books. ISBN 978-0-8117-3413-4.
• Mitter, Rana (2014). Forgotten Ally: China's World War II, 1937–1945. Mariner Books. ISBN 978-0-544-33450-2.
• Molinari, Andrea (2007). Desert Raiders: Axis and Allied Special Forces 1940–43. Oxford: Osprey Publishing. ISBN 978-1-84603-006-2.
• Morton, Louis (2000) [1962]. Strategy and Command: The First Two Years (United States Army in World War II: The War in the Pacific) (PDF). Washington, D.C.: Center of Military History, United States Army. Suarchyvuotas originalas (PDF) 2025-07-03.
• Murray, Williamson (1983). Strategy for Defeat: The Luftwaffe, 1933–1945 (PDF). Maxwell Air Force Base, Alabama: Air University Press. ISBN 978-1-4294-9235-5. Suarchyvuota (PDF) iš originalo 2025-05-17. Nuoroda tikrinta 2025-08-27.
• Murray, Williamson; Millett, Allan Reed (2001). A War to Be Won: Fighting the Second World War. Cambridge, Massachusetts: Harvard University Press. ISBN 978-0-674-00680-5.
• Myers, Ramon; Peattie, Mark (1987). The Japanese Colonial Empire, 1895–1945. Princeton, New Jersey: Princeton University Press. ISBN 978-0-691-10222-1.
• Naimark, Norman (2010). „The Sovietization of Eastern Europe, 1944–1953“. Rinkinyje: Melvyn P. Leffler; Odd Arne Westad (red.). The Cambridge History of the Cold War – Origins. I t. Cambridge: Cambridge University Press. pp. 175–197. ISBN 978-0-521-83719-4.
• Neary, Ian (1992). „Japan“. Rinkinyje: Martin Harrop (red.). Power and Policy in Liberal Democracies. Cambridge: Cambridge University Press. pp. 49–70. ISBN 978-0-521-34579-8.
• Neillands, Robin (2005). The Dieppe Raid: The Story of the Disastrous 1942 Expedition. Bloomington, Indiana: Indiana University Press. ISBN 978-0-253-34781-7.
• Nekrich, Aleksandr Moiseevich; Ulam, Adam Bruno; Freeze, Gregory L (1997). Pariahs, Partners, Predators: German–Soviet Relations, 1922–1941. Columbia University Press. ISBN 0-231-10676-9.
• Neulen, Hans Werner (2000). In the skies of Europe – Air Forces allied to the Luftwaffe 1939–1945. Ramsbury, Marlborough, United Kingdom: The Crowood Press. ISBN 978-1-86126-799-3.
• Niewyk, Donald L.; Nicosia, Francis (2000). The Columbia Guide to the Holocaust. New York: Columbia University Press. ISBN 978-0-231-11200-0.
• O'Reilly, Charles T. (2001). Forgotten Battles: Italy's War of Liberation, 1943–1945. Lanham, Maryland: Lexington Books. ISBN 978-0-7391-0195-7.
• Overy, Richard (1995). Why the Allies Won. London: Pimlico. ISBN 978-0-7126-7453-9.
• Overy, Richard, red. (2023). The Oxford History of World War II. Oxford University Press. ISBN 9780192884084.
• Overy, Richard; Wheatcroft, Andrew (1999). The Road to War (2 leid.). London: Penguin Books. ISBN 978-0-14-028530-7.
• Padfield, Peter (1998). War Beneath the Sea: Submarine Conflict During World War II. New York: John Wiley. ISBN 978-0-471-24945-0.
• Painter, David S. (2012). „Oil and the American Century“. The Journal of American History. 99 (1): 24–39. doi:10.1093/jahist/jas073.
• Pape, Robert A. (1993). „Why Japan Surrendered“. International Security. 18 (2): 154–201. doi:10.2307/2539100. JSTOR 2539100. S2CID 153741180.
• Parker, Danny S. (2004). Battle of the Bulge: Hitler's Ardennes Offensive, 1944–1945 (New leid.). Cambridge, Massachusetts: Da Capo Press. ISBN 978-0-306-81391-7.
• Payne, Stanley G. (2008). Franco and Hitler: Spain, Germany, and World War II. New Haven, Connecticut: Yale University Press. ISBN 978-0-300-12282-4.
• Perez, Louis G. (1998). The History of Japan. Westport, Connecticut: Greenwood Publishing Group. ISBN 978-0-313-30296-1.
• Petrov, Vladimir (1967). Money and Conquest: Allied Occupation Currencies in World War II. Baltimore, Maryland: Johns Hopkins University Press. ISBN 978-0-8018-0530-1.
• Polley, Martin (2000). An A–Z of Modern Europe Since 1789. London & New York: Routledge. ISBN 978-0-415-18597-4.
• Preston, P. W. (1998). Pacific Asia in the Global System: An Introduction. Oxford & Malden, Massachusetts: Blackwell Publishers. ISBN 978-0-631-20238-7.
• Ratcliff, R. A. (2006). Delusions of Intelligence: Enigma, Ultra, and the End of Secure Ciphers. New York: Cambridge University Press. ISBN 978-0-521-85522-8.
• Read, Anthony (2004). The Devil's Disciples: Hitler's Inner Circle. New York: W. W. Norton. ISBN 978-0-393-04800-1.
• Read, Anthony; Fisher, David (2002) [1992]. The Fall Of Berlin. London: Pimlico. ISBN 978-0-7126-0695-0.
• Record, Jeffery (2005). Appeasement Reconsidered: Investigating the Mythology of the 1930s (PDF). Diane Publishing. p. 50. ISBN 978-1-58487-216-0. Suarchyvuotas originalas (PDF) 2010-04-11. Nuoroda tikrinta 2009-11-15.
• Regan, Geoffrey (2004). The Brassey's Book of Military Blunders. Brassey's. ISBN 978-1-57488-252-0.
• Reinhardt, Klaus (1992). Moscow – The Turning Point: The Failure of Hitler's Strategy in the Winter of 1941–42. Oxford: Berg. ISBN 978-0-85496-695-0.
• Reynolds, David (2006). From World War to Cold War: Churchill, Roosevelt, and the International History of the 1940s. Oxford University Press. ISBN 978-0-19-928411-5.
• Rich, Norman (1992) [1973]. Hitler's War Aims, Volume I: Ideology, the Nazi State, and the Course of Expansion. New York: W. W. Norton. ISBN 978-0-393-00802-9.
• Ritchie, Ella (1992). „France“. Rinkinyje: Martin Harrop (red.). Power and Policy in Liberal Democracies. Cambridge: Cambridge University Press. pp. 23–48. ISBN 978-0-521-34579-8.
• Roberts, Cynthia A. (1995). „Planning for War: The Red Army and the Catastrophe of 1941“. Europe-Asia Studies. 47 (8): 1293–1326. doi:10.1080/09668139508412322. JSTOR 153299.
• Roberts, J. M. (1997). The Penguin History of Europe. London: Penguin Books. ISBN 978-0-14-026561-3.
• Roberts, Geoffrey (2006). Stalin's Wars: From World War to Cold War, 1939–1953. New Haven, Connecticut: Yale University Press. ISBN 978-0-300-11204-7.
• Ropp, Theodore (2000). War in the Modern World (Revised leid.). Baltimore, Maryland: Johns Hopkins University Press. ISBN 978-0-8018-6445-2.
• Ross, Steven T. (1997). American War Plans, 1941–1945: The Test of Battle. Abingdon & New York: Routledge. ISBN 978-0-7146-4634-3.
• Rottman, Gordon L. (2002). World War II Pacific Island Guide: A Geo-Military Study. Westport, Connecticut: Greenwood Press. ISBN 978-0-313-31395-0.
• Rotundo, Louis (1986). „The Creation of Soviet Reserves and the 1941 Campaign“. Military Affairs. 50 (1): 21–28. doi:10.2307/1988530. JSTOR 1988530.
• Salecker, Gene Eric (2001). Fortress Against the Sun: The B-17 Flying Fortress in the Pacific. Conshohocken, Pennsylvania: Combined Publishing. ISBN 978-1-58097-049-5.
• Schain, Martin A., red. (2001). The Marshall Plan Fifty Years Later. London: Palgrave Macmillan. ISBN 978-0-333-92983-4.
• Schmitz, David F. (2000). Henry L. Stimson: The First Wise Man. Lanham, Maryland: Rowman & Littlefield. ISBN 978-0-8420-2632-1.
• Schoppa, R. Keith (2011). In a Sea of Bitterness, Refugees during the Sino-Japanese War. Harvard University Press. ISBN 978-0-674-05988-7.
• Sella, Amnon (1978). „"Barbarossa": Surprise Attack and Communication“. Journal of Contemporary History. 13 (3): 555–583. doi:10.1177/002200947801300308. JSTOR 260209. S2CID 220880174.
• Sella, Amnon (1983). „Khalkhin-Gol: The Forgotten War“. Journal of Contemporary History. 18 (4): 651–687. JSTOR 260307.
• Shaw, Anthony (2000). World War II: Day by Day. Osceola, Wisconsin: MBI Publishing Company. ISBN 978-0-7603-0939-1.
• Shepardson, Donald E. (1998). „The Fall of Berlin and the Rise of a Myth“. Journal of Military History. 62 (1): 135–154. doi:10.2307/120398. JSTOR 120398.
• Shirer, William L. (1990) [1960]. The Rise and Fall of the Third Reich: A History of Nazi Germany. New York: Simon & Schuster. ISBN 978-0-671-72868-7.
• Shore, Zachary (2003). What Hitler Knew: The Battle for Information in Nazi Foreign Policy. New York: Oxford University Press. ISBN 978-0-19-518261-3.
• Smith, Alan (1993). Russia and the World Economy: Problems of Integration. London: Routledge. ISBN 978-0-415-08924-1.
• Smith, J. W. (1994). The World's Wasted Wealth 2: Save Our Wealth, Save Our Environment. Institute for Economic Democracy. ISBN 978-0-9624423-2-2.
• Smith, Peter C. (2002) [1970]. Pedestal: The Convoy That Saved Malta (5 leid.). Manchester: Goodall. ISBN 978-0-907579-19-9.
• Smith, David J.; Pabriks, Artis; Purs, Aldis; Lane, Thomas (2002). The Baltic States: Estonia, Latvia and Lithuania. London: Routledge. ISBN 978-0-415-28580-3.
• Smith, Winston; Steadman, Ralph (2004). All Riot on the Western Front, Volume 3. Last Gasp. ISBN 978-0-86719-616-0.
• Snyder, Timothy (2003). „The Causes of Ukrainian-Polish Ethnic Cleansing 1943“. Past & Present (179): 197–234. doi:10.1093/past/179.1.197. JSTOR 3600827.
• Snyder, Timothy (2010). Bloodlands: Europe Between Hitler and Stalin. London: The Bodley Head. ISBN 978-0-224-08141-2.
• Spring, D. W. (1986). „The Soviet Decision for War against Finland, 30 November 1939“. Soviet Studies. 38 (2): 207–226. doi:10.1080/09668138608411636. JSTOR 151203. S2CID 154270850.
• Steinberg, Jonathan (1995). „The Third Reich Reflected: German Civil Administration in the Occupied Soviet Union, 1941–4“. The English Historical Review. 110 (437): 620–651. doi:10.1093/ehr/cx.437.620. JSTOR 578338.
• Steury, Donald P. (1987). „Naval Intelligence, the Atlantic Campaign and the Sinking of the Bismarck: A Study in the Integration of Intelligence into the Conduct of Naval Warfare“. Journal of Contemporary History. 22 (2): 209–233. doi:10.1177/002200948702200202. JSTOR 260931. S2CID 159943895.
• Strods, Heinrihs (2003). Latvijas nacionālo partizānu karš [Latvijos nacionalinis partizaninis karas] (latvių). Riga: Latvijas Universitātes žurnāla. ISBN 9789984643557.
• Stueck, William (2010). „The Korean War“. Rinkinyje: Melvyn P. Leffler; Odd Arne Westad (red.). The Cambridge History of the Cold War – Origins. I t. Cambridge: Cambridge University Press. pp. 266–287. ISBN 978-0-521-83719-4.
• Sumner, Ian; Baker, Alix (2001). The Royal Navy 1939–45. Oxford: Osprey Publishing. ISBN 978-1-84176-195-4.
• Swain, Geoffrey (1992). „The Cominform: Tito's International?“. The Historical Journal. 35 (3): 641–663. doi:10.1017/S0018246X00026017. S2CID 163152235.
• Swain, Bruce (2001). A Chronology of Australian Armed Forces at War 1939–45. Crows Nest: Allen & Unwin. ISBN 978-1-86508-352-0.
• Takemae, Eiji (2002). Inside GHQ: The Allied Occupation of Japan and its Legacy. Vertė Ricketts, Robert; Swann, Sebastian. New York: Continuum. ISBN 0826462472.
• Tanaka, Yuki (1996). Hidden Horrors: Japanese War Crimes in World War II. Boulder, Colorado: Westview Press. ISBN 978-0-8133-2717-4.
• Taylor, Jay (2009). The Generalissimo: Chiang Kai-shek and the Struggle for Modern China. Cambridge, Massachusetts: Harvard University Press. ISBN 978-0-674-03338-2.
• Thomas, Nigel; Andrew, Stephen (1998). German Army 1939–1945 (2): North Africa & Balkans. Oxford: Osprey Publishing. ISBN 978-1-85532-640-8.
• Thompson, John Herd; Randall, Stephen J. (2008). Canada and the United States: Ambivalent Allies (4 leid.). Athens, Georgia: University of Georgia Press. ISBN 978-0-8203-3113-3.
• Trachtenberg, Marc (1999). A Constructed Peace: The Making of the European Settlement, 1945–1963. Princeton, New Jersey: Princeton University Press. ISBN 978-0-691-00273-6.
• Tucker, Spencer C.; Roberts, Priscilla Mary (2004). Encyclopedia of World War II: A Political, Social, and Military History. ABC-CIO. ISBN 978-1-57607-999-7.
• Umbreit, Hans (1991). „The Battle for Hegemony in Western Europe“. Rinkinyje: P. S. Falla (red.). Germany and the Second World War – Germany's Initial Conquests in Europe. 2 t. Oxford: Oxford University Press. pp. 227–326. ISBN 978-0-19-822885-1.
• United States Army (1986) [1953]. The German Campaigns in the Balkans (Spring 1941). Washington, D.C.: Department of the Army. Suarchyvuotas originalas 2022-01-17. Nuoroda tikrinta 2022-02-17.
• Waltz, Susan (2002). „Reclaiming and Rebuilding the History of the Universal Declaration of Human Rights“. Third World Quarterly. 23 (3): 437–448. doi:10.1080/01436590220138378. JSTOR 3993535. S2CID 145398136.
• Watson, William E. (2003). Tricolor and Crescent: France and the Islamic World. Westport, Connecticut: Praeger. ISBN 978-0-275-97470-1.
• Weinberg, Gerhard (1994). The Foreign Policy of Hitler's Germany: Starting World War Two 1937-1939. 2 t. New Jersey: Humanities Press. ISBN 0391038265.
• Weinberg, Gerhard L. (2005). A World at Arms: A Global History of World War II (2 leid.). Cambridge: Cambridge University Press. ISBN 978-0-521-85316-3.
• Wettig, Gerhard (2008). Stalin and the Cold War in Europe: The Emergence and Development of East-West Conflict, 1939–1953. Lanham, Maryland: Rowman & Littlefield. ISBN 978-0-7425-5542-6.
• Wiest, Andrew; Barbier, M. K. (2002). Strategy and Tactics: Infantry Warfare. St Paul, Minnesota: MBI Publishing Company. ISBN 978-0-7603-1401-2.
• Williams, Andrew (2006). Liberalism and War: The Victors and the Vanquished. Abingdon & New York: Routledge. ISBN 978-0-415-35980-1.
• Wilt, Alan F. (1981). „Hitler's Late Summer Pause in 1941“. Military Affairs. 45 (4): 187–191. doi:10.2307/1987464. JSTOR 1987464.
• Wohlstetter, Roberta (1962). Pearl Harbor: Warning and Decision. Palo Alto, California: Stanford University Press.
• Wolf, Holger C. (1993). „The Lucky Miracle: Germany 1945–1951“. Rinkinyje: Rudiger Dornbusch; Wilhelm Nölling; Richard Layard (red.). Postwar Economic Reconstruction and Lessons for the East Today. Cambridge: MIT Press. pp. 29–56. ISBN 978-0-262-04136-2.
• Wood, James B. (2007). Japanese Military Strategy in the Pacific War: Was Defeat Inevitable?. Lanham, Maryland: Rowman & Littlefield. ISBN 978-0-7425-5339-2.
• Yoder, Amos (1997). The Evolution of the United Nations System (3 leid.). London & Washington, D.C.: Taylor & Francis. ISBN 978-1-56032-546-8.
• Zalampas, Michael (1989). Adolf Hitler and the Third Reich in American magazines, 1923–1939. Bowling Green University Popular Press. ISBN 978-0-87972-462-7.
• Zaloga, Steven J. (1996). Bagration 1944: The Destruction of Army Group Centre. Oxford: Osprey Publishing. ISBN 978-1-85532-478-7.
• Zaloga, Steven J. (2002). Poland 1939: The Birth of Blitzkrieg. Oxford: Osprey Publishing. ISBN 978-1-84176-408-5.
• Zeiler, Thomas W. (2004). Unconditional Defeat: Japan, America, and the End of World War II. Wilmington, Delaware: Scholarly Resources. ISBN 978-0-8420-2991-9.
• Zetterling, Niklas; Tamelander, Michael (2009). Bismarck: The Final Days of Germany's Greatest Battleship. Drexel Hill, Pennsylvania: Casemate Publishers. ISBN 978-1-935149-04-0.

Nuorodos

• Antrasis pasaulinis karas – Visuotinė lietuvių enciklopedija
• World War II – Encyclopædia Britannica (anglų k.)

Šis straipsnis yra tapęs savaitės straipsniu.