Abstract

Nors Gandhi įprastai vaizduojamas kaip ekocentrizmo šalininkų, o ypač giliosios ekologijos atstovų, tokių kaip Arne Naessas, įkvėpėjas, Ramachandra Guha teigia, kad Gandhi labiau orientavosi į antropocentrizmą. Vietoj bandymo išsiaiškinti, ar Gandhi buvo gilusis ekologas, šiuo straipsniu siekiama apibrėžti jo filosofinės antropologijos pasekmes antropocenui. Remdamiesi Gandhi Kito – įskaitant nežmogiškąją prigimtį – samprata, Gandhi environmentalizmą siūlome traktuoti tarp ekocentrizmo ir antropocentrizmo kaip silpnąją antropocentrizmo formą, kurią galima interpretuoti kaip „rūpestį“, kurioje yra potencialo rūpesčio etikai. Pasitelkiami Gandhi idealai Swadeshi, Swaraj ir Sarvodaya, kurių kontekste aptariama Gandhi aplinkos filosofijos reikšmė ir jos sąsajos su šiuolaikiniais ekologiškai ir socialiai tvarių visuomenių idealais.