Abstract

Politikoje I 2 Aristotelis pateikia kontroversišką teiginį, kad polis pagal prigimtį turi pirmumą prieš individą. Straipsnyje siekiama rekonstruoti šį teiginį. Pastarojo meto tyrimai siūlo du būdus suprasti prigimtinį pirmenybiškumą Aristotelio veikaluose. Jį galima interpretuoti kaip „egzistencinį pirmumą“ arba kaip „pirmumą būtyje“. Teigiama, kad pirmasis variantas kelia problemų; jis neatveria priimtinos šio teiginio skaitymo Politikoje I 2 perspektyvos. Antroji alternatyva teikia patikimą prieigą prie šios mįslės. Taip pat teigiama, kad šios siūlomos teiginio iš Politikos I 2 (1253a18–27) interpretacijos egzegetinis tikėtinumas dar labiau išauga, jei atkreipiame dėmesį į tai, kad Aristoteliui polis yra tam tikra hilomorfinės visumos rūšis.