Mimika
Mimika (sen. gr. mimikos 'mėgdžiojamas') – veido raumenų judesiai, išreiškiantys jausmus, nuotaikas. Veido išraiškos yra neverbalinio bendravimo forma. Tai gali būti pagrindinė informacijos perdavimo priemonė ne tik žmonėms, bet ir kai kuriems gyvūnams.[1][2]
Žmonės gali perimti veido mimikas savo noru arba nevalingai. Už mimikų kontroliavimą yra atsakinga žmogaus nervinė sistema. Valingoms veido išraiškoms dažniausiai įtaką daro žmogaus socialinė aplinka, o nevalingos veido išraiškos yra įgimtos. Pastarųjų nerviniai impulsai keliauja požievine smegenų dalimi, o valingų veido išraiškų – žievine.
Mimikų atpažinimas – emocinė patirtis smegenims. Į mimkų pažinimo procesą migdolinė smegenų dalis beveik neįtraukiama.
Akys dažnai laikomos svarbia veido išraiškų ypatybe. Tokie aspektai, kaip mirksėjimo dažnumas, gali parodyti, ar asmuo susijaudinęs ir ar jis meluoja. Taip pat akių kontaktas yra laikomas svarbiu tarpasmeninės komunikacijos aspektu. Tačiau egzistuoja ir kultūriniai skirtumai dėl socialinių aspektų, dėl kurių kartais išlaikyti akių kontaktą nėra priimtina.
Nesutariama, ar veido mimikos esti universalios visiems žmonėms. Universalumo hipotezės šalininkai tvirtina, kad daug veido išraiškų įgimtos ir kilusios iš žmonijos protėvių. Šios idėjos priešininkai mano, jog veido išraiškos yra sąlyginės ir kad žmonės mato bei supranta veido išraiškas priklausomai nuo socialinės aplinkos.
Veido išraiškos yra naudojamos ženklų kalboje, perduodant specifines reikšmes.
Veido raumenys
redaguotiVeido išraiškos yra esmiškai svarbios žmonių socialiniam bendravimui. Jas sukelia raumenų judesiai, kurie yra sujungti su oda ir fascija. Raumenys judina odą, kurdami linijas ir sulenkimus, priversdami judėti tam tikras veido dalis, pavyzdžiui, burną ar antakius. Šie raumenys pradeda vystytis nuo antros embriono stadijos. Laikinieji raumenys, kramtymo raumenys bei vidiniai ir išoriniai kramtymo raumenys, kurie daugiausia atsakingi už kramtymą, taip pat turi įtakos mimikoms. Šie raumenys pradeda vystytis jau nuo pirmos embriono stadijos.[3]
Nerviniai impulsai
redaguotiEgzistuoja dvi skirtingos mimikų rūšys. Pirmoji – valingos mimikos. Ji sukeliama neuronų, kurie keliauja iš pirminės smegenų žievės srities per motorinius nervų takus ir motorinių impulsų takus. Smegenų žievė susijusi su mimikos parodymu ir emocija. Nerviniai impulsai, siunčiami iš jos, daro mimikoms įtaką, jas keičia. Mimikos, kurios yra susijusios su smegenų žieve, yra sukeliamos sąmoningai.[3]
Antrai mimikų rūšiai priklauso nevalingos mimikos. Jos kyla iš išorinės motorinės sistemos, kuri apima požievinius smegenų branduolius. Dėl šios priežasties nevalingos emocijos nėra susijusios su smegenų žieve ir dažnai pasireiškia nevalingai. Tai būdinga kūdikiams, kurie yra iki dvejų metų amžiaus. Kūdikiai taip parodo stresą, pasibjaurėjimą, susidomėjimą, pyktį, panieką, nuostabą ir baimę. Panašios aklųjų vaikų mimikos parodo, kad jos yra nevalingos, o ne išmoktos. Kitos nevalingos mimikos yra primerktos akys koncentruojantis, pakelti antakiai įdėmiai klausantis bei mimikos, pabrėžiančios kalbėseną. Žmonės sąmoningai nesupranta, kad rodo šias mimikas.[3]
Veido suvokimo neurologinis mechanizmas
redaguotiMigdolinė smegenų dalis vaidina svarbų vaidmenį veido atpažinime. Nustatyta, kad rodomas veido paveikslas stipriai suaktyvina migdolinės smegenų dalies veikimą. Ji gauna regimąją informaciją iš gumburo požieviniais impulsais[4]. Migdolinė smegenų dalis taip pat gali atlikti reikšmingą vaidmenį patiriant baimę ir neigiamas emocijas.[5]
Asmens veidas, ypač akys, kuria akivaizdžiausius ženklus, kurie suformuoja įspūdžius.[6] Asmens akys atskleidžia tai, kaip jis jaučiasi ar ką galvoja. Mirksėjimo dažnumas gali atskleisti, ar žmogus yra susijaudinęs, ar atsipalaidavęs.
Per pirmus metus kūdikiai greitai sužino, kad kitų elgesys perduoda reikšmingą informaciją. Kūdikiai nori žiūrėti į veidus, kurie įtraukia juos į abipusį įdėmų žvilgsnį. Sveiki kūdikiai nuo pat ankstyvo amžiaus aktyviai suvokia akių kontaktą.[7]
Akių kontaktas reguliuoja pokalbio nuotaiką, atskleidžia tarpusavio šilumą bei nustato ryšį su kitais; juo galima parodyti dėmesį, koketuoti, įbauginti arba parodyti šaltumą. Paprastai suprantama, kad akių kontakto trūkumas parodo šiurkštumą ar neatidumą.
Akys nevalingai perduoda daugiau informacijos net be akių kontakto. Vyzdžio išsiplėtimas yra reikšmingas ženklas, parodantis susijaudinimą, malonumą ar geismą. Susitraukę vyzdžiai analogiškai parodo šaltumą.
Šaltiniai
redaguoti- ↑ Alan J. Fridlund (1994). Human facial expression (1 ed.). San Diego: Academic Press
- ↑ J. A. Russell; J. M. Fernandez Dols (1997). The psychology of facial expression (1 ed.). Cambridge University Press.
- 1 2 3 Rinn, William E. (1984). „The Neuropsychology of Facial Expression: A Review of the Neurological and Psychological Mechanisms for Producing Facial Expressions“. Psychological Bulletin (American Psychological Association, Inc.) 95 (1): 52–77. doi:10.1037/0033-2909.95.1.52
- ↑ Carlson, Neil R. (2010). Physiology of behavior (10th ed. ed.). Boston: Allyn & Bacon. pp. 386–389. ISBN
- ↑ Adolphs, Ralph (9 May 2002). „Neural systems for recognizing emotion“. Current Opinion in Neurobiology 12 (2): 169–177. doi: 10.1016/S0959-4388(02)00301-X
- ↑ Freitas-Magalhães, A. (2007). The Psychology of Emotions: The Allure of Human Face. Oporto: University Fernando Pessoa Press
- ↑ Eye Contact Detection in Humans From Birth, PNAS VOL 99 N.14 2002.