Medinės grindys
Parketinės grindys

Grindys – pastato ar statinio konstrukcijos elementas, laikantis žmonių, baldų, technologinių įrenginių, medžiagų, gaminių ir kitos apkrovas. Jų pobūdis priklauso nuo pastato funkcijų, apkrovų, drėgnumo, kitų faktorių.[1]

Grindys dedamos ant perdangos arba tiesiai ant grunto. Į tarpą tarp dangos ir perdangos gali būti dedami drėgmės, garso, šilumos izoliacijos, išlyginamasis ir kiti pasluoksniai, jei grindys šildomos – šildomasis elektros kabelis. Grindų danga dažniausiai daroma iš medienos (grindinių lentų, parketo), medienos plaušų plokščių ir plytelių, laminuotų lentelių, kiliminio audinio, linoleumo, kamštinių plytelių, kai kada – iš keraminių plytelių, reprezentacinių patalpų – iš marmuro plokščių, mozaikinių akmens, keramikos plytelių, parketo lentelių.[2]

Grindys keraminėmis plytelėmis daugiausia dengiamos ten, kur reikalingas atsparumas dilimui, drėgmei, galimybė lengvai išplauti, pvz., maisto, chemijos pramonės patalpose. Kur daug vaikštoma (vestibiuliai, koridoriai, stotys, parduotuvės ir kt.) dažniausiai dedama teraco (šlifuoto betono su marmuro arba kito natūralaus akmens grūdeliais), sukepusiosios keramikos, natūralaus akmens plokščių grindų danga, atspari devėjimuisi, lengvai prižiūrima. Rūsiams, drėgnoms gamybinėms patalpoms, kur važinėja sunkios mašinos, tinka stiprios, nors šaltos, kietos ir nelabai išvaizdžios betoninės grindys. Karštose patalpose daroma plūktinė molio, grunto, metalinių plokščių danga. Kai kada, pvz., jei patalpų grindis reikia dažnai keisti dėl kintamos patalpų paskirties arba būtini elektros, telefonų ar informacijos perdavimo tinklai, įrengiamos kabamosios grindys.[2]

Lietuvoje ir daug kur kitur ilgą laiką grindys dengtos moline asla. Medinės grindys atsirado apie IX a., plačiau paplito nuo XIV amžiaus. Keraminių plytų, glazūruotų plytelių grindų dangą imta daryti XIV–XV amžiuje.[2]

Šaltiniai

redaguoti
  1. Пол, Большая советская энциклопедия, T. XX (Плата—Проб). – Москва: Советская энциклопедия, 1975
  2. 1 2 3 grindys. Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. VII (Gorkai-Imermanas). – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2005