Beirutas

Beirutas (arab. بيروت‎ = Bayrūt) – Libano sostinė, įsikūrusi siaurame Viduržemio jūros pusiasalyje. Mieste gyvena ~2 mln. gyventojų. Išvystyta lengvoji, maisto, naftos perdirbimo, chemijos, odos, mašinų gamybos pramonė, yra tarptautinis oro uostas. Tai pagrindinis šalies finansų centras, prekyba auksu, deimantais. Per jūrų uostą išvežami citrusiniai vaisiai, obuoliai, alyvų aliejus, šilkas, vilna,^[3] taip pat naftos produktai, įvairūs Sirijos, Irako, Jordanijos kroviniai. Geležinkelio linijomis Beirutas sujungtas su Hama, Damasku, Haifa.

Beirutas بيروت‎

Miesto panorama

Beirutas 33°53′13″ š. pl. 35°30′47″ r. ilg. / 33.88694°š. pl. 35.51306°r. ilg. / 33.88694; 35.51306 (Beirutas)

Laiko juosta: (UTC+2) ------ vasaros: (UTC+3)

Valstybė	Libanas
Muchafaza	Beiruto muchafaza

Meras	Bilal Hamad

Gyventojų (2017)	1 650 000^[1]
Plotas	85 km²
Tankumas (2017)	19 412 žm./km²

Tinklalapis
Vikiteka	Beirutas

Kirčiavimas	Beirùtas ^[2]

Veikia Libano valstybinis (1951 m.), Beiruto amerikiečių (1866 m.), Libano amerikiečių (1924 m.), arabų (1960 m.), prancūzų (1875 m.) universitetai, mokslo tyrimų institutai, nacionalinė biblioteka, meno galerija, Libano nacionalinis, meno istorijos, archeologijos, šiuolaikinio meno muziejai.

Etimologija

Miestas finikiečių ir egiptiečių raštuose minimas nuo XVIII–XV a. pr. m. e. Šis pavadinimas kildinamas nuo kanaaniečių žodžio bēʾrūt, reiškiančio „šuliniai“. Finikiečiai jį vadino 𐤁𐤀‏𐤓𐤕‎=bʾrt, XIV a. jis minimas kaip Biruta, graikai vadino Βηρυτός (=Bērytós), romėnai (įsitvirtinę 64 m. pr. m. e.) – Berytus.^[4]

Istorija

Beirutas yra vienas seniausių tebegyvenamų miestų pasaulyje – vietovė apgyvendinta dar akmens amžiuje, minima nuo XVIII a. pr. m. e. Antikos laikais buvo didelis prekybos ir amatų centras, čia kaltos monetos.

635 m. prijungtas prie Arabų kalifato, XII–XIII a. buvo užimtas kryžininkų, 1291–1516 m. atiteko Egipto mameliukams, 1516–1918 m. priklausė Osmanų imperijai. Po I pasaulinio karo, atiteko Prancūzijai, 1943 m. tapo nepriklausomo Libano sostine. Beirutas smarkiai nukentėjo Libano pilietinio karo metu (1975–1991 m.)

Paveldas

Miestas pasižymi skirtingų laikotarpių ir kultūrų architektūrinio paveldo gausa. Yra finikiečių šventovės, romėnų statinių (forumo, termų, šventyklos, kolonų) liekanos, bizantiškoji ai Omarijaus (buv. Šv. Jono Krikštytojo bažnyčia, XII a.; perstatyta 1291 m.), Rūmų (pradėta statyti XVI a. pradžioje) ir kitos mečetės. Iš naujų pastatų svarbiausi yra Teisingumo rūmai, bankas, viešbutis Finikija.

Beiruto planas netaisyklingas, yra al-Burdži, an-Nadžmos (su parlamento rūmais ir nacionalinė biblioteka) ir Ašūro aikštės. Nuo jų į pietus, pietryčius ir rytus eina plačios tiesios gatvės^[5].

Sportas

Beirut Football Academy – Beiruto Futbolo Akademija.

Galerija

Romėnų termų liekanos
Mečetė ir bažnyčia
Šv. Jurgio katedra ir Al Amino mečetė

Šaltiniai

↑ Lebanon: Agglomerations and Cities, citypopulation.de
↑ Pasaulio vietovardžių žodynas. – Vilnius, Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2006–2014. (VLKK versija)
↑ Географический энциклопедический словарь, гл. редактор А. Ф. Трёшников. – Москва, Советская энциклопедия, 1983. // psl. 54
↑ Benjaminas Mašalaitis. „Pasaulio valstybės“. – Kaunas, „Šviesa“, 2007. // psl. 199
↑ Beirutas. Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. II (Arktis-Beketas). – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2002

[1] Lebanon: Agglomerations and Cities, citypopulation.de

[2] Pasaulio vietovardžių žodynas. – Vilnius, Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2006–2014. (VLKK versija)

[3] Географический энциклопедический словарь, гл. редактор А. Ф. Трёшников. – Москва, Советская энциклопедия, 1983. // psl. 54

[4] Benjaminas Mašalaitis. „Pasaulio valstybės“. – Kaunas, „Šviesa“, 2007. // psl. 199

[5] Beirutas. Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. II (Arktis-Beketas). – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2002

[3]